Artėjant naujiems mokslo metams šeimos vėl planuoja ne tik mokyklines prekes ar kitas sugrįžtančias išlaidas, bet ir vaikams skiriamus kišenpinigius. Nustatyti konkrečią sumą savaitei ar mėnesiui nėra sudėtingiausia. Daug svarbiau susitarti, kaip šie pinigai padės vaikui palaipsniui išmokti valdyti savo finansus – nuo pirmųjų pirkinių iki išlaidų planavimo ir taupymo.
Tėvai dažniausiai svarsto, kokio dydžio kišenpinigius skirti. „Swedbank“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, suma didėja vaikui augant. 7–10 metų vaikams dažniausiai skiriama 16–30 eurų per mėnesį – taip teigia 28 proc. šios grupės vaikų tėvų. 11–15 metų paaugliams dažniausia suma yra 31–50 eurų, ją nurodo 29 proc. tėvų. 16–19 metų jaunuoliai dažniausiai gauna 51–100 eurų, tokią sumą nurodo 35 proc. tėvų.
Vis dėlto šių rodiklių nereikėtų laikyti universaliu kišenpinigių tarifu. Tinkama suma priklauso nuo šeimos galimybių, vaiko brandos ir aiškaus susitarimo, kokiems tikslams pinigai bus naudojami.
Ne visi vaikui skiriami pinigai yra kišenpinigiai
Kišenpinigiai leidžia finansinio raštingumo mokytis per realias situacijas. Vaikas pats pamato, kad pinigų kiekis yra ribotas, todėl turi nuspręsti, ką pirkti iš karto, ką atidėti, o ko galbūt atsisakyti. Taip praktiškai ugdomas gebėjimas atskirti poreikius nuo norų, planuoti išlaidas, taupyti ir siekti didesnių tikslų.
Tačiau svarbu atskirti dvi vaikui skiriamų pinigų rūšis. Pirmoji – lėšos konkrečioms būtinoms išlaidoms, pavyzdžiui, pietums, viešajam transportui, mokyklos reikmenims ar kitam iš anksto aptartam poreikiui. Kadangi jų paskirtį nustato tėvai, vaiko pasirinkimo galimybės yra ribotos. Tokius pinigus tiksliau būtų vadinti dienpinigiais.
Tikrieji kišenpinigiai neturi iš anksto nustatyto panaudojimo. Vaikas gali pats nuspręsti, ar juos išleisti, dalį pasilikti, ar kartu su ankstesnėmis santaupomis kaupti didesniam norui. Būtent laisvė rinktis suteikia galimybę praktiškai suprasti, kuo skiriasi noras nuo poreikio, kodėl verta taupyti ir kaip paskirstyti pinigus, kad jų pakaktų ilgesniam laikui.
Netinkami pirkiniai taip pat gali tapti pamoka
Tėvams vaiko sprendimas visus savaitės kišenpinigius išleisti saldumynams gali atrodyti neatsakingas. Tyrimo duomenimis, saldumynai ir kiti užkandžiai yra dažniausia kišenpinigių išlaidų kategorija tarp jaunesnių nei 15 metų vaikų. Juos perka 59 proc. 7–10 metų ir 68 proc. 11–15 metų vaikų. 16–19 metų jaunuoliams svarbesnės tampa pramogos – kišenpinigius joms skiria 43 proc. šios amžiaus grupės atstovų.
Vis dėlto kišenpinigių paskirtis nėra užtikrinti, kad kiekvienas vaiko pirkinys suaugusiesiems atrodytų racionalus. Jeigu tėvai iš anksto nurodo tikslų leidžiamų pirkinių sąrašą, vaikui lieka mažai galimybių mokytis savarankiškai valdyti pinigus ir išbandyti sprendimų pasekmes. Svarbu, kad klaidos būtų daromos su nedidelėmis sumomis ir saugiomis sąlygomis. Pinigams pasibaigus nebūtina iš karto skirti papildomų – galima kartu aptarti, kodėl taip nutiko ir ką kitą kartą vaikas norėtų keisti.
Augant vaikui didėja ir jam patikima atsakomybė
Vaikui augant kinta ne tik kišenpinigių dydis ar jų gavimo forma – grynieji pinigai ar banko kortelė, bet ir atsakomybės apimtis. Mažesni vaikai dažniausiai pradeda nuo monetų: mokosi jas atpažinti ir skaičiuoti. Mokykliniame amžiuje svarbu išmokti saugiai atsiskaityti elektroniniu būdu, nes viešajame transporte ar mokyklos valgykloje dažnai naudojami skaitytuvai. Todėl vaikus reikėtų supažindinti su saugiais mokėjimais, parodyti, kaip pasitikrinti sąskaitos likutį ir planuoti išlaidas ilgesniam laikotarpiui.
Tyrimas atskleidžia, kad tėvai atsakomybę vaikams perduoda palaipsniui. 7–10 metų vaikų grupėje 53 proc. tėvų reguliariai aptaria, kam vaikas išleidžia kišenpinigius. 16–19 metų jaunuolių grupėje tokius pokalbius palaiko 28 proc. tėvų.
Paauglystėje galima palaipsniui didinti ne tik vaiko laisvę spręsti dėl išlaidų, bet ir atsakomybę. Pavyzdžiui, susitarti, kad jis iš savo kišenpinigių planuos ne tik smulkias pramogas, bet ir dalį kitų asmeninių pirkinių. Vyresniam vaikui pinigus galima skirti rečiau, tačiau didesne suma. Tuomet reikia planuoti ne kelių dienų, o visos savaitės ar mėnesio išlaidas. Prieš tai būtina aiškiai aptarti, už ką nuo šiol atsakys pats vaikas, o ką ir toliau apmokės tėvai.
Tėvų vaidmuo išlieka svarbus, tik jis keičiasi. Vietoj klausimo, kur buvo išleisti pinigai, vis dažniau verta kalbėtis apie tai, kaip sekėsi planuoti, ar pavyko dalį sumos sutaupyti ir ką kitą mėnesį būtų galima daryti kitaip. Kišenpinigiai tampa palaipsnišku atsakomybės perdavimu. Todėl ruošiantis naujiems mokslo metams verta pagalvoti ne tik apie jų dydį, bet ir apie tai, kokią naują finansinę atsakomybę vaikas jau gali prisiimti.
Komentaro autorė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
