1995 metų birželį Panevėžyje įvykdytas nusikaltimas sukrėtė visą Lietuvą. Tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas, bylą tyręs po 40 tarnybos metų, sakė nebuvęs matęs nieko panašaus.
Visuomenę sukrėtė žinia apie Panevėžyje žiauriai sumuštą ir vėliau padegtą berniuką, kuriam nebuvo nė 13 metų.
12-metis Marius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) rugpjūčio 13-ąją turėjo minėti gimtadienį. Kaip tuomet rašė laikraštis „Akistata“, berniukas laukė šventės kartu su šešeriais metais vyresne seserimi, kurios gimtadienis buvo diena anksčiau.
Jis svajojo apie mamos iškeptą pyragą su braškėmis ir mėgstamą vaikišką šampaną. Tačiau šie norai neišsipildė.
Išėjo pardavinėti spaudos ir nebegrįžo
1995 metų birželio 17-osios rytą Marius išėjo į miestą pardavinėti laikraščių ir žurnalų. Namo jis nebegrįžo.
Po savaitės, vėlai vakare, netoli bėgioję vaikai Panevėžio centre, statybų objekte, aptiko apanglėjusį ir irstantį berniuko kūną. Atvežto į morgą palaikų ir drabužių likučius atpažino Mariaus kaimynas. Ugnis sunaikino ne tik kūną, bet ir neparduotą spaudą.
Ką nustatė teismas
Panevėžio apygardos teismas 1995 metų lapkričio 22 dieną M. G. pripažino kaltu dėl nepilnamečio nužudymo. Jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė ir turto konfiskavimas.
Teismas nustatė, kad 1995 metų birželio 16-ąją, apie 11 val. 30 min., M. G. susitiko su Mariumi ir nusivedė jį į statybvietę Panevėžyje, netoli Basanavičiaus ir Ukmergės gatvių sankryžos. Jis berniukui pažadėjo kažką parodyti.
Jie užėjo į patalpą antrajame aukšte. Ten M. G. pareikalavo pinigų, kuriuos Marius buvo gavęs už parduotus laikraščius ir žurnalus. Iš pradžių jis smogė berniukui į petį. Kai šis ėmė šauktis pagalbos, užpuolikas išsitraukė peilį ir dūrė jam į nugarą, o vėliau dar du kartus – į kaklą.
Mariui nukritus ant grindų, M. G. iš jo kišenės paėmė 20 litų ir pasišalino. Peilį jis numetė į šalia buvusią balą.
Tą pačią dieną M. G. grįžo į nusikaltimo vietą, kūną užklojo laikraščiais bei žurnalais ir padegė. Kitą dieną jis dar kartą sugrįžo, apipylė palaikus degiu skysčiu ir vėl padegė. Vėliau savo sąsiuvinyje parašė atgailą.
M. G. kaltę pripažino tik iš dalies. Teisme jis tvirtino neplanavęs nužudyti ir teigė peiliu smogęs todėl, kad Marius pradėjo šaukti.
Berniukas nuo mažens dirbo
Mariaus mama pasakojo, kad sūnus, vos grįžęs iš internatinės mokyklos, iškart imdavosi pardavinėti spaudą.
Ji „Akistatai“ sakė, kad berniukas keldavosi penktą ar šeštą ryto, kartais pažadindavo ir į darbą turėjusį eiti brolį, kad spėtų parduoti visus pasiimtus leidinius.
Marius spaudą siūlydavo savo vietose – centrinėse miesto parduotuvėse, kavinėse ir Respublikos gatvėje. Tvarkingas, mandagus, malonaus elgesio ir dažnai linksmas berniukas šį darbą išmanė gerai. Panevėžyje net sklido kalbos, kad kiti paaugliai jam pavydėjo prekybos vietų.
Motina pasakojo, kad Marius beveik visuomet ką nors parsinešdavo šeimai: saldainių broliams ir seserims arba lūpdažį jai. Ji teigė, kad vyrui seniai palikus šeimą su septyniais vaikais, visi nuo mažens buvo pratę dirbti, o jauniausias sūnus nuo kitų neatsiliko ir buvo ypač rūpestingas.
Mamos nuojauta nepasitvirtino tikrovėje
Marius buvo pareigingas ir įprastai visada grįždavo laiku. Todėl birželio 17-osios vakarą jo pasigedusi mama iškart sunerimo.
Ji pasakojo pajutusi blogą nuojautą ir iškart kreipusis į policiją. Tą naktį moteris beveik nemiegojo. Trumpam užsnūdusi ji sapne išgirdo sūnų šaukiant „Gelbėk, mamyte!“, o pabudusi kambaryje pajuto tarsi degėsių kvapą. Tuo metu ji dar nežinojo, kas nutiko Mariui.
Apimta nevilties motina kreipėsi ir į ekstrasensus. Vienas jų tikino, kad Marius gyvas, kitas tvirtino, jog berniukas esąs gyvas ir netoli namų. Tokius teiginius jie kartojo net po savaitės, kai Marius buvo rastas negyvas, kol laikraščiuose perskaitė apie jo mirtį.
Prieš dingimą berniukas buvo sumuštas
Pasak Mariaus mamos, prieš tragediją sūnus atrodė sunerimęs, tačiau savo išgyvenimais su namiškiais beveik nesidalijo.
Šeimai pradėjus dažniau klausinėti, berniukas prasitarė, kad kelis kartus kiti vaikai iš jo atėmė pinigus. Likus savaitei iki birželio 17-osios jis grįžo namo sumuštas, tačiau ir tada nieko nepaaiškino. Mama liepė jam daugiau nebedirbti spaudos pardavėju.
Vis dėlto namuose Marius išbuvo tik maždaug savaitę. Birželio 17-osios rytą jis vėl išėjo pardavinėti laikraščių ir žurnalų. Į namus berniukas nebegrįžo.
