Švenčionėliuose, visai šalia geležinkelio stoties, veikia išskirtinė trumpalaikio apgyvendinimo vieta – „Traukinių namai“. XIX amžiaus vidurio dvasią išsaugojusius būstus įkūrė vilniečiai Šarūnas Savickas ir jo žmona Marija Savickienė.
Maždaug 2016 metais traukiniu iš Visagino į Vilnių vykęs Šarūnas pro langą pastebėjo pastatą, kuris iškart patraukė jo dėmesį. Nors Švenčionėlių kraštas jam iki tol buvo menkai pažįstamas, vyras sau pažadėjo po mėnesio sugrįžti ir išsiaiškinti, kas yra šiame name.
Pažadą jis ištesėjo. Išlipęs iš traukinio ir apžiūrėjęs vietą, Šarūnas pasakojo pajutęs keistai artimą jausmą – atrodė, kad čia būti visiškai natūralu, tarsi namuose.
Sprendimą priėmė pakeliui į medaus mėnesį
Tąkart Šarūnas apžiūrėjo pastatą iš išorės ir pradėjo kalbinti kaimynus, bandydamas išsiaiškinti, kam priklauso vienas iš butų. Vis dėlto kaimynų pasakojimai buvo sudėtingi, todėl pirmasis sumanymas įsigyti būstą taip ir neįgyvendintas.
Po maždaug pusmečio Šarūnas su žmona ruošėsi medaus mėnesiui. Pora aptarinėjo, kur norėtų gyventi – Vilniuje ar kitame Lietuvos krašte – ir abu sutiko, kad iš sostinės norėtų išvykti.
Vykdami automobiliu į medaus mėnesį jie internete pradėjo ieškoti skelbimų. Tuomet netikėtai rado parduodamą būstą tame pačiame Švenčionėlių name, kurį Šarūnas anksčiau buvo apžiūrėjęs.
Skelbime buvo ir vaizdo įrašas, sukurtas menininko Martino Jankaus, kurio brolis buvo įsigijęs šį namą. Šarūnas tai palaikė ženklu ir, važiuodamas į Kauno oro uostą, paskambino pardavėjui pranešti, kad būstas juos labai domina.
Pasak Šarūno, susitarti pavyko greitai. Pardavėjui patiko, kad Marija yra architektė, o pats Šarūnas – dizaineris, turintis meninių sumanymų. Jau kitą dieną vyras paprašė draugo perduoti avansą, o pirkimo procedūras pora planavo užbaigti grįžusi iš medaus atostogų.
Apleistuose butuose iš pradžių planavo įkurti studijas
Visame name buvo 13 butų. Pirmajame aukšte gyveno du kaimynai, antrajame – trys, tad iš viso pastate tuo metu gyveno šeši žmonės. Kiti būstai buvo tušti, o kai kuriuose net nebuvo elektros.
Atnaujinimo darbų netrūko: gyventojams tekdavo vaikščioti su prožektoriais, o stogas jau buvo pradėjęs leisti vandenį.
Iš pradžių pora neplanavo kurti trumpalaikei nuomai skirtų būstų. Šarūnas pirmame aukšte ketino įsirengti dizaino studiją, o Marija antrajame – architektūros studiją.
Įsirengęs patalpas Šarūnas jose ne tik dirbo, bet ir pradėjo organizuoti renginius kartu su besikuriančia bendruomene. Čia vyko kino vakarai, muzikos ir šokių susitikimai, jogos, kvėpavimo bei gongų praktikos, vakarėliai ir mokymai. Savo programas bei užsiėmimus turėjo ir moksleiviai.
Taip nedidelėje erdvėje susiformavo mažas kultūros židinys. Vėliau virš dizaino studijos įsikūrė Marijos architektūros studija.
Kaip atsirado „Traukinių namai“
Per kelerius metus Šarūno suburta bendruomenė išaugo tiek, kad jaukioje, tačiau nedidelėje studijoje visiems žmonėms tapo ankšta. Savo studiją jis perkėlė į kitas patalpas, o likusius būstus pora nusprendė pritaikyti trumpalaikei nuomai.
Butų įrengimu rūpinosi Marija, o jos sumanymus padėjo įgyvendinti vietinis meistras Valerij Petrukanec. Šarūnas jį vadino auksarankiu ir pabrėžė, kad meistras daug prisidėjo, jog idėja taptų realybe.
„Traukinių namai“ netruko sulaukti susidomėjimo. Vasarą praktiškai visos dienos būna užimtos, o kitais metų laikais svečių daugiausia sulaukiama savaitgaliais ir per šventes.
Šarūnas pasakojo, kad dalis žmonių šią vietą jau žino ir sugrįžta net ne sezono metu. Jo teigimu, didesnį užimtumą gali lemti ir tai, kad šiame regione apgyvendinimo pasiūla nėra didelė.
