Kėdainių rajono Padotnuvio kaime esančiame Giknių šeimos ūkyje ūkininkavimas derinamas su moksliniais tyrimais. Čia cheminius preparatus vis dažniau keičia pačių ūkininkų išauginti mikroorganizmai.
Kol kiti žemdirbiai susiduria su brangstančiomis trąšomis ir griežtėjančiais aplinkosaugos reikalavimais, agronomas Edmundas Giknius kartu su tėvais Violeta ir Egidijumi ieško būdų problemas spręsti pasitelkiant gamtoje esančias priemones.
Dirvožemyje slypinčios galimybės
Violetos Giknienės ūkis valdo 410 hektarų ir augina kviečius bei rapsus. Ūkis tapo savotiška lauko laboratorija, kurioje daug dėmesio skiriama dirvožemio biologinei pusiausvyrai.
Edmundas pasakoja, kad šeima didelę dalį problemų išsprendžia savo ūkyje. Gikniai ne vienus metus bendradarbiauja su mikrobiologais, biochemikais ir laboratorijomis, o jų kuriami produktai padeda kontroliuoti šliužus. Be to, ūkininkai visiškai atsisakė fosforo ir kalio trąšų, o fungicidų savo laukuose nenaudoja jau ketvirtus metus.
Šeimos taikoma filosofija paremta principu „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Kadangi augalų ligas sukelia patogeniški mikroorganizmai, jų kontrolei pasitelkiamos gerosios bakterijos ir grybai. Ūkininkai juos išskiria iš savo laukų, padaugina ir vėl grąžina į dirvą.
Anot Edmundo, dirvožemyje yra dideli augalams sunkiai prieinami fosforo ir kalio kiekiai. Tinkami mikroorganizmai šias medžiagas padeda atpalaiduoti. Grybai taip pat išplečia šaknų veikimo zoną, todėl augalai gali efektyviau pasisavinti maisto medžiagas ir jiems nereikia tokios didelės jų koncentracijos dirvoje.
Ūkyje mikroorganizmai auginami patiems
Giknių susidomėjimas mikrobiologija prasidėjo maždaug prieš 15 metų. Šeima ieškojo būdų sumažinti išlaidas ir pastebėjo, kad rinkoje esantys biologiniai produktai yra brangūs bei ne visada pritaikyti vietos sąlygoms.
Brangstančios trąšos ir iš rinkos išimamos fungicidų veikliosios medžiagos paskatino pasirinkti kitą kelią. Ūkyje auginamos grynos bakterijų ir grybų kultūros: jos perkeliamos į kitą terpę ir dauginamos tol, kol tirpale susidaro kuo daugiau fermentų. Vėliau šie fermentai naudojami natūraliai slopinti augalų ligas.
Edmundas iš savo laukų išskyrė tris grybų rūšis. Jis atkreipė dėmesį į vietas, kuriose pasėliai augo geriau ir nesirgo, todėl dirvožemio mėginiai buvo išsiųsti į laboratoriją. Tyrimai patvirtino, kad ten vyravo gerieji mikroorganizmai.
Dabar šie grybai dauginami ūkyje įrengtuose fermentatoriuose. Per mėnesį Gikniai pasigamina apie 20 tonų šio gyvojo preparato.
Šliužus sustabdė iš jų pačių išskirta bakterija
Pastaraisiais metais vienu rimčiausių iššūkių Lietuvos ūkiams tapo invaziniai šliužai. Jie niokoja ne tik daržus ir šiltnamius, bet ir didelius rapsų laukus. Mažuose sklypuose šiuos kenkėjus dar galima rinkti, sūdyti ar naudoti mėlynąsias granules, tačiau dideliame ūkyje tokie būdai nėra praktiški. Be to, granulės ne visada veiksmingos, o jų kaina ir prieinamumas taip pat kelia problemų.
Giknių ūkyje šliužai ypač smarkiai pažeisdavo rapsus, nes šeima dirvą įdirba paviršutiniškai. Dėl didelės kenkėjų koncentracijos granulės nepadėdavo, o žala dažnai būdavo pastebima tik ryte – per naktį šliužai nugrauždavo ką tik sudygusius augalus.
Edmundas pradėjo nagrinėti mokslinius straipsnius, tyrė šliužus ir jų natūralius priešus. Laboratorijoje buvo analizuojama ir jų skrandžio sandara. Galiausiai iš negyvų šliužų agronomas išskyrė tam tikrą bakteriją. Ją padauginus ir išpurškus laukuose, kenkėjai atsitraukė.
Metodas veikia kontaktiniu būdu: šliužai, šliauždami per bakterijomis apdorotą dirvą, jų pasigauna. Bakterija sustabdo skrandžio veiklą, todėl kenkėjai nustoja maitintis ir pasitraukia. Tokiu būdu su šliužais Gikniai kovoja jau šešerius metus. Jų paruoštus preparatus perka ir Panevėžio krašto ūkininkai.
Nors šeima save vadina smulkiais ūkininkais, su jų technologijomis dirba įvairių sričių mokslininkai. Gikniai bendradarbiauja su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto specialistais, mokslininkais iš Kauno bei Vilniaus ir laboratorijomis Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje bei Kinijoje.
Produkcija reguliariai tiriama: mikroskopu vertinama mikroorganizmų koncentracija, atliekamos vandens ir maisto terpių analizės. Pasak Edmundo, svarbu, kad bakterijos išliktų gyvybingos. Bacillus genties bakterijos nepalankiomis sąlygomis sudaro sporas ir tarsi užmiega, tačiau patekusios į lauką vėl suaktyvėja. Kitos bakterijos yra jautresnės ir reikalauja daugiau priežiūros.
Egidijus pabrėžia, kad ūkyje gaminama kuo kokybiškesnė produkcija, nes ji naudojama pačių laukuose. Pasak jo, kolegos kasmet negrįžtų, jei produktas būtų prastas.
Iš pradžių dalis Lietuvos žemdirbių į tokius eksperimentus žiūrėjo skeptiškai, tačiau maždaug dešimtmetį trunkantys Giknių rezultatai keičia jų nuomonę. Kiekvienai kultūrai – kviečiams, rapsams, žirniams ar cukriniams runkeliams – Edmundas parenka skirtingą mikroorganizmų derinį. Naudojamos Rhizobacteria, Bacillus subtilis, Bacillus megaterium bakterijos ir Trichoderma harzianum bei Trichoderma viride grybai.
Skirtingas problemas kartais galima spręsti vienu purškimu, todėl taip taupomas laikas.
Derliaus nuėmimo technika pritaikyta biologiniam ūkininkavimui
Ūkyje pakeistas ir derliaus nuėmimo principas. Gikniai mano, kad kombainas turi nuimti derlių, o ne smulkinti šiaudus, nes smulkintuvas gali sunaudoti iki 25 proc. variklio energijos.
Ūkininkai palieka maždaug 38–40 cm aukščio ražieną ir ją apdoroja mikroorganizmais. Prie traktoriaus priekio sumontuotas purkštuvas su talpa, o gale – diskinis skutikas. Vienu važiavimu mikroorganizmai įterpiami į 6–10 cm gylį. Taip organinės liekanos greičiau suyra, slopinami patogenai ir iki minimumo sumažėja pašaknio ligų rizika.
Toks modelis vadinamas regeneracine žemdirbyste ir plinta įvairiose pasaulio šalyse – nuo Brazilijos sojų laukų iki JAV prerijų. Jis padeda saugoti gamtą ir mažinti savikainą. Šis požiūris prigijo ir Padotnuvio kaime, o Giknių patirtimi domisi dideli Lietuvos ūkiai.
Mokslas ūkyje reikalauja tikslumo
Giknių istorija rodo, kad net ir nedidelis ūkis, derindamas mokslą bei kantrybę, gali tapti pavyzdžiu kitiems. Tačiau darbas su gyvais organizmais nėra paprastas. Purškimo metu per intensyvi saulė ar sausra gali panaikinti visas pastangas.
Edmundas nuolat seka mokslinę informaciją, skaito naujausius straipsnius, dalyvauja diskusijose ir kasmet stengiasi papildyti savo bakterijų arsenalą. Kolegoms ūkininkams šeima siūlo ne tik produktus, bet ir sukauptą patirtį.
Vis dėlto ši technologija nėra skirta smulkiems daržų savininkams. Pasak Edmundo, preparatai prieinami kolegoms ūkininkams, o mažesnio nei tonos kiekio jie neparduoda, nes neturi į ką jo įpilti.
Giknių ūkio patirtis leidžia manyti, kad žemės ūkis gali judėti biologinių, o ne cheminių sprendimų kryptimi. Šeima savo laukuose siekia ne kovoti su gamta, o pasitelkti joje esančius procesus.
