Kašubijoje, netoli Gdansko, gyvenanti kraštovaizdžio dizainerė ir sodininkystės influencerė Katažina Bellingham jau ne vienus metus rodo, kad daržas gali būti ir produktyvus, ir įspūdingai gražus. Ji taip pat įsitikinusi, kad kovojant su kenkėjais verta rinktis natūralias priemones.
K. Bellingham, pažįstama ir lenkiškai suprantantiems Lietuvos gyventojams, savo daržovių sodą pristatė TV3 žiniasklaidos grupės laidos „Svajonių sodai“ vedėjui Lukrecijui Tubiui bei žiūrovams. Ji papasakojo, kaip planuoja daržo erdvę, prižiūri augalus ir saugo juos nuo kenkėjų.
Daržas, kuriame daržovėms draugiją palaiko gėlės
Katažinos daržovių sodas įrengtas remiantis gamtinės žemdirbystės principais. Jis ne tik stilingas ir estetiškas, bet ir praktiškas bei gausus derliaus.
Sodininkė mano, kad virtuvės sodas privalo būti gražus, todėl jame augina ne vien daržoves. Tarp lysvių žydi įvairūs augalai, o ant atramų kyla skirtingų veislių pupelės ir moliūgai.
Čia auga violetinės „Blauhilde“ pupelės, kurias verdant spalva pasikeičia į žalią, įdomios formos „Tromboncino“ moliūgai ir vėliau sodriai raudoną atspalvį įgausiančios „Borlotto“ pupelės.
Katažina neslepia meilės Italijai, todėl savo sode augina nemažai iš šios šalies atkeliavusių veislių. Ji sako, kad itališkų sėklų pasirinkimą lemia noras užsiauginti tokį maistą, kokį italai valgo savo šalyje, ir bent trumpam pasijusti itale.
Daržo vaizdas keičiantis sezonams nuolat transformuojasi. Vasaros pradžioje čia žydi kvapieji pelėžirniai, vėliau juos pakeičia kiti augalai, o rudenį, nukritus lapams, išryškėja kabančios daržovės.
Gėlės atlieka ir natūralios apsaugos funkciją
Katažina nesutinka, kad darže vietos turėtų būti tik daržovėms. Jos teigimu, gėlės čia reikalingos ne vien dėl grožio – jos padeda kurti natūralią apsaugą nuo kenkėjų.
Vienas mėgstamiausių sodininkės augalų yra serenčiai. Jų kvapas nepatinka daliai skraidančių kenkėjų, tarp jų – muselėms ir baltasparniams. Todėl, pasak K. Bellingham, kuo daugiau kvapnių augalų auga darže, tuo mažiau amarų ir kitų skraidančių vabzdžių jame apsilanko.
Serenčių poveikis neapsiriboja antžemine augalo dalimi. Jų šaknys išskiria medžiagas, kurių vengia kai kurie dirvoje gyvenantys kenkėjai. Sodininkė pabrėžia, kad ekologiniame darže itin svarbi prevencija.
Jos sode taip pat auga jurginai, kuriuos ji vadina svarbiausiomis ir mylimiausiomis skinamomis gėlėmis, bitėms ir kitiems apdulkintojams patrauklios putonės, medetkos bei nasturtės.
Dirvos nejudina ir ant jos nelipa
Daržo lysvės išdėstytos ilgomis juostomis, panašiomis į pakeltas lysves, tačiau be medinių kraštų. Jos nėra platesnės nei 1,2 metro, todėl augalus galima pasiekti iš abiejų pusių neįžengiant į dirvą.
Katažina laikosi taisyklės nekasti žemės ir jos nemindyti. Jei būtina pereiti per lysvę, ji pasideda lentą ir lipa ant jos. Taip dirva nesuslegiama ir iš jos neišstumiamas oras, reikalingas tinkamam vandens bei oro balansui ir mikroorganizmams.
Dirvožemį sodininkė kasmet gerina rudenį: lysves papildo savo kompostu, mulčiuoja arba naudoja perpuvusį karvių mėšlą, kurį gauna iš aplinkinių karves laikančių gyventojų.
Kenkėjus renka rankomis, o derliumi dalijasi su gamta
Nors darže netrūksta įvairių vabzdžių, K. Bellingham stengiasi nesijaudinti dėl kiekvieno pažeisto lapo. Ant kopūstų aptikusi vikšrų ar kitų kenkėjų, ji nesiima purškalų – juos tiesiog surenka rankomis.
Sodininkė mano, kad norint užsiauginti ekologiškų daržovių reikia priimti faktą, jog dalį derliaus teks atiduoti gamtai. Jei derliaus iš savo sodo nepakaktų, ji visada galėtų maisto nusipirkti parduotuvėje, todėl kenkėjų nelaiko pasaulio pabaiga.
Pavasarį viena didžiausių problemų jos darže tampa pelėnai. Šie maži gyvūnai yra nukirtę ištisas žirnių eiles. K. Bellingham juos bando atbaidyti neįprastu būdu – naudodama savo haskio kailį.
Sodininkė pasakojo, kad namuose augina daug šunų, o haskis kasdien palieka nemažai kailio. Jį moteris išdėlioja tarp augalų. Ji pripažįsta nežinanti, ar visi galimi pelėnų atbaidymo būdai veikia, tačiau turimą šuns kailį panaudoja kaip prieinamą priemonę.
Šis sprendimas davė rezultatą: pelėnai prie tų augalų nebegrįžo. Vis dėlto jie persikėlė į šiltnamį ir pradėjo graužti pomidorus. Sodininkė į tai žvelgia su šypsena ir vadina tai daržo gyvenimo dalimi.
Šliužams užkirto kelią avių vilna
Didžiausiu išbandymu K. Bellingham laiko invazinius šliužus. Pastaraisiais metais jie daro daug žalos sodams visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.
Kovai su jais sodininkė pasirinko avių vilną. Ji kreipėsi į avių turinčius draugus ir paprašė atiduoti visą vilną, kurią vėliau klojo aplink augalus.
Birželį K. Bellingham ant augančių daigų dėjo nedidelį vilnos kiekį, o augalams didėjant jo pridėdavo daugiau. Jos teigimu, šliužai nemėgsta vilnoje esančio lanolino ir nenoriai per ją ropoja. Be to, ant vilnos juos lengviau pastebėti.
Nors ne visus moliūgus pavyko išsaugoti, sodininkė mano, kad likusio derliaus pakaks rudenį išvirti gardžios moliūgų sriubos.
Katažina savo sodą vertina kaip gyvą organizmą, kuriame vietos yra visiems – bakterijoms, grybams, paukščiams, bitėms ir kitiems vabzdžiams. Ji ragina ne nuolat kovoti su gamta, o mokytis su ja bendradarbiauti.
Sodininkė siūlo į erdvę, kurioje auginami augalai, žvelgti kaip į draugą ar partnerį ir gerbti viską, kas joje gyvena. Pasak jos, priėmus tokį požiūrį, ligos ir kenkėjai nebeatrodo vien priešai – jie tampa gyvos gamtos dalimi.
Visą laidą žiūrėkite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Laidą „Svajonių sodai“ žiūrėkite sekmadieniais, 11 valandą, per TV3 televiziją.
