Seimo kontrolieriai teigia, kad nors 2025 metais įvairiose žmogaus teisių srityse būta teigiamų pokyčių, dalis problemų išliko, o vien priimtų teisės aktų nepakanka, kad pokyčiai būtų juntami kasdienybėje.
Pristatydama 2025 metų žmogaus teisių padėties Lietuvoje stebėsenos ataskaitą, Seimo kontrolierė Erika Leonaitė pabrėžė, kad pažanga turi būti vertinama pagal tai, ar žmogus realiai gali pasinaudoti savo teise, o ne vien pagal jos formalų įtvirtinimą.
Smurto paplitimo srityje reikšmingų pokyčių praėjusiais metais nenustatyta. Tendencijos iš esmės išliko panašios kaip ir ankstesniais metais. Vis dėlto pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičius padidėjo maždaug 1,5 tūkst. – iš viso jų gauta 55 tūkst. 873.
Užregistruota 4,3 tūkst. su smurtu artimoje aplinkoje susijusių nusikalstamų veikų. 75 proc. nukentėjusiųjų buvo moterys, o tarp įtariamųjų ar kaltinamųjų vyrų dalis siekė 85 procentus. E. Leonaitė teigė, kad tai leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip iš esmės lyties pagrindu vykstantį smurtą.
2025 metais šiek tiek sumažėjo išduotų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių skaičius, tačiau 54 proc. jų buvo skirti pakartotinai. 3 tūkst. 159 orderiai pritaikyti asmenims, kuriems ši priemonė buvo taikyta daugiau nei du kartus, o vienam asmeniui ji skirta net 14 kartų.
Kaip vieni svarbiausių iššūkių įvardijami sisteminio smurto sąvokos neįtvirtinimas, ilgalaikės apsaugos nuo pakartotinio smurto mechanizmo stoka, taip pat kibernetinio ir seksualinio smurto problemos.
Reprodukcinių teisių apsaugos srityje teigiamais pokyčiais laikoma gegužę pradėta teikti pozityviosios intervencijos šeimų lankymo paslauga ir Konstitucinio Teismo sprendimas dėl pagalbos prieinamumo dirbtinio apvaisinimo srityje.
Vis dėlto, Seimo kontrolierės Jolitos Miliuvienės vertinimu, po šio KT nutarimo vis dar trūksta sisteminio požiūrio į reprodukcines teises kaip į žmogaus teisių ir privataus gyvenimo dalį. Paslauga tebėra prieinama tik moterims, kurioms diagnozuotas medicininis nevaisingumas.
Problemos išlieka ir dėl kontracepcijos priemonių kompensavimo, medikamentinio nėštumo nutraukimo, lytinės bei reprodukcinės sveikatos švietimo, fragmentiško teisinio reguliavimo ir asmens autonomijos. J. Miliuvienė atkreipė dėmesį, kad Civiliniame kodekse vis dar numatyta galimybė tam tikrais atvejais sterilizuoti asmenis su negalia be jų sutikimo.
Prieglobsčio prašymų pateikimas – vis dar neaiškus
Užsieniečiai sudaro apie 7,5 proc. Lietuvos gyventojų. Ataskaitoje teigiamai vertinamas integracijos sistemos stiprinimas: gerinamas informacijos prieinamumas pažeidžiamiems ir įvairių tautinių grupių žmonėms, diegiamos naujos priemonės, teikiamos vertimo paslaugos ir tobulinamas pažeidžiamumo nustatymas.
Tačiau dėl skaidrumo kritikuojama vadinamoji apgręžimo politika. Iki galo neaišku, kokiais atvejais žmonėms suteikiama galimybė pateikti prieglobsčio prašymą. Nors pasienio kontrolės punktuose tokių prašymų skaičius mažėja, nustatyta atvejų, kai žmonėms iš Afrikos ir Azijos valstybių ši galimybė nebuvo sudaryta.
2025 metais Lietuvoje įtvirtinta tinkamo sąlygų pritaikymo asmenims su negalia sąvoka, o atsisakymas tinkamai pritaikyti sąlygas pripažintas diskriminacija negalios pagrindu.
J. Miliuvienė pabrėžė, kad vertinant asmens galimybes reikėtų klausti ne apie tai, ką jis gali padaryti turėdamas negalią, o kokias kliūtis sukuria valstybė ir kaip jos turi būti pašalintos.
Nepaisant teisinio pokyčio, asmenų su negalia teisių užtikrinimo srityje išlieka daug problemų: bendruomenėje trūksta paslaugų, tebėra didelis institucinės globos mastas, o galimybės dirbti ir savarankiškai priimti sprendimus ribotos. Praėjusiais metais dirbo tik 31,5 proc. darbingo amžiaus žmonių su negalia, o 10,6 tūkst. asmenų buvo pripažinti neveiksniais tam tikroje srityje.
J. Miliuvienės teigimu, šiandien svarbiausia ne dar labiau tobulinti teisės aktus, o užtikrinti, kad jau priimti pokyčiai veiktų praktikoje.
Kalėjimuose ir LGBTIQ+ teisių srityje proveržio nėra
Nors gerinama kalėjimų infrastruktūra, naujo kalėjimo statybos projektas tebėra užstrigęs. E. Leonaitė pažymėjo, kad pavieniai patobulinimai dar nereiškia esminio lūžio užtikrinant nuteistųjų teisių atitiktį tarptautiniams standartams.
Kalbėdama apie LGBTIQ+ asmenų teises, J. Miliuvienė sakė, kad teisinės pozicijos šiuo klausimu iš esmės yra aiškios, tačiau praktinių pokyčių vis dar trūksta.
Teismai gali įteisinti partnerystę, tačiau valstybės sprendimo šioje srityje nėra. Pirmasis sprendimas pripažinti partnerystę priimtas praėjusių metų rugpjūtį. Per metus išnagrinėtos 27 bylos, 18 prašymų patenkinti.
Pernai balandį Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Civiliniame kodekse numatytas partnerystės institutas prieštarauja Konstitucijai, nes jame įtvirtinta tik vyro ir moters sąjunga, o tos pačios lyties asmenų santykiai neapibrėžti. Tai sudarė galimybę lyčiai neutralią partnerystę registruoti teismuose, kol Seimas priims išsamesnį reguliavimą.
Vis dėlto Teisingumo ministerija nuo kovo mėnesio aukštesnės instancijos teismui apskundė kelis sprendimus dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės registravimo. Ministerija prašo įvertinti, ar žemesnės instancijos teismas, pripažindamas partnerystę nesant Seimo priimto ją reglamentuojančio teisės akto, neviršijo savo įgaliojimų.
J. Miliuvienė taip pat atkreipė dėmesį į teisinio lytinės tapatybės pripažinimo problemą. Lietuvoje šis procesas, jos vertinimu, vis dar nėra orus ir negali būti įgyvendinamas administracine tvarka.
Smurto ir priekabiavimo pažeidimų – beveik perpus daugiau
2025 metais nustatyta 48 proc. daugiau smurto ir priekabiavimo prevencijos pažeidimų. Daugiausia jų užfiksuota apdirbamojoje gamyboje, švietimo, statybos ir transporto sektoriuose.
Seimo kontrolieriai tai sieja su mokymų trūkumu ir tuo, kad darbuotojams ne visada sudaromos tinkamos sąlygos pranešti apie patiriamą smurtą ar priekabiavimą.
E. Leonaitė teigė, kad nors žmonės gali ginti savo teises dėl psichologinio smurto ar mobingo, Darbo ginčų komisijose nagrinėjamų bylų rezultatai rodo, jog dauguma reikalavimų atmetama, o dalis ginčų baigiama taikos sutartimis.
Psichologinio smurto bylose 42 proc. reikalavimų buvo atmesta, 31 proc. atvejų sudarytos taikos sutartys, o visiškai arba iš dalies patenkinti reikalavimai sudarė tik 1,5 proc. bylų. Be to, tokiose situacijose sudėtinga surinkti įrodymus.
Religijos laisvės srityje pagrindiniu klausimu 2025 metais išliko religinių bendrijų valstybės pripažinimas. J. Miliuvienė pabrėžė, kad šios laisvės įgyvendinimą lemia ne tik teisės aktai, bet ir visuomenės požiūris į mažesnėms ar ne tokioms populiarioms religinėms grupėms priklausančius žmones.
32 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su musulmonais. Vis dar pastebimos neigiamos nuostatos religinių mažumų atžvilgiu, o neapykantos nusikaltimai dažniausiai nukreipiami prieš religines grupes.
Seimo kontrolierių vertinimu, visuomenės nuostatų stebėsena Lietuvoje vykdoma nepakankamai nuosekliai.
Žmogaus teisių padėties Lietuvoje stebėsenos ataskaita rengiama kasmet. Joje analizuojama, kaip šalyje užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, kokie pokyčiai įvyko ir kokios problemos tebėra neišspręstos.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
