Prieš metus Tamulevičių šeimą iš Lazdijų rajono sukrėtė Editos mirtis. Nors nuo skaudžios netekties praėjo beveik metai, Aldona Tamulevičienė sako iki šiol jaučianti dukros artumą ir dėkoja visiems, kurie šeimą palaikė sunkiausiu laikotarpiu.
„Mūsų Edita, mūsų angelas atmintyje gyva iki šiol. Tačiau jau artėja metinės. Norisi padėkoti visiems, kurie mus palaikė šiuo sudėtingu laikotarpiu“, – naujienų portalui AlytusPlius sakė moteris.
Beveik metus Editos urna buvo saugoma laidojimo namuose „Skausmo užuovėja“. Trečiadienį, lydint Šv. Kazimiero bažnyčios kunigui Vytautui, ji perkelta į atsisveikinimo vietą Alytaus kolumbariume.
Po dukros mirties Aldona dar nebuvo pasirengusi nuspręsti, kur Editos palaikai bus saugomi amžinai. Iš pradžių ji svarstė urną laikyti namuose, kol šeima apsispręs, tačiau netrukus suprato, kad toks sprendimas būtų pernelyg sunkus.
„Tačiau laikyti namuose negalėjome, per sunku. Labai noriu padėkoti laidojimo įmonės direktoriui Ruslanui, kad sutiko pasaugoti“, – pasakojo Aldona.
Šeima važiuodavo į laidojimo namus aplankyti urnos ir tiesiog pabūti šalia Editos. Dabar urna perkelta į kolumbariumą. Ten šeima turi dar dvi vietas – Aldonai ir jos vyrui, todėl jie nusprendė ateityje būti palaidoti greta dukros.
Po dukros mirties šeima mokėsi gyventi iš naujo
Edita mirė praėjusių metų rugpjūčio 29-ąją. Tuomet mama dukrą vadino savo „gražiausiu žiedu“ ir „angelu“.
„Netekome savo gražiausio žiedo. Savo angelo. Savo mylimos dukrelės“, – prieš metus sakė Aldona.
Editos gyvybę pasiglemžė sunki liga. Krūties vėžys jai buvo diagnozuotas prieš trejus metus. Nepaisydama ligos, moteris stengėsi gyventi toliau: gydėsi, ieškojo įvairių galimybių, mokėsi Dubline ir išsiruošė į 280 kilometrų piligriminį žygį Portugalijoje.
Edita tikėjo, kad pasveiks. Mama prisimena, kad dukra jai kartodavo norinti gyventi ir būsianti sveika.
Ji buvo gabi, darbšti ir komunikabili. Edita baigė Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnaziją, Alytaus kolegiją, dirbo Vilniuje, o vėliau – Norvegijoje.
Net ir sirgdama moteris nepamiršo kitų: rėmė senolius ir įvairias organizacijas. Kai pagalbos prireikė jai pačiai, prie jos gydymo prisidėjo net 98 žmonės.
„Ji buvo labai dėkinga kiekvienam. Ji kovojo, bet likimas pasielgė kitaip“, – sakė Aldona.
Laidojimo namuose šeima galėjo išbūti su savo skausmu
Kalbėdama apie praėjusius metus Aldona ypač išskyrė laidojimo namų kolektyvo pagalbą. Ji dėkoja vadovui Ruslanui ir darbuotojoms Reginai bei Gintarei.
Ši vieta šeimai tapo ne tik Editos urnos saugojimo vieta. Čia artimieji galėjo susitikti, pabūti šalia dukros ir išgyventi netektį savo tempu.
„Žmonės čia mūsų šeimą suprato, palaikė ir leido išbūti su skausmu tiek, kiek reikėjo. Mes labai dėkingi už tai, kad jie visą laiką mus atjausdavo“, – sakė moteris.
Aldona prisimena ir Editos gimtadienį. Tąkart laidojimo namų darbuotojai papuošė salę, kad šeima ir artimieji galėtų susirinkti, pabūti drauge bei prisiminti mylimą žmogų.
Pasak Aldonos, tokie darbuotojų gestai po dukros mirties buvo itin reikšmingi.
Šeima saugo Editos tikėjimo ir vilties prisiminimą
Aldona taip pat dėkoja kunigui Vytautui, kuris Editą lydėjo į paskutinę kelionę ir trečiadienį pašventino jos urną. Mamai įstrigo dvasininko žodžiai apie dukros tikėjimą, viltį ir piligriminę kelionę.
Kunigas priminė, kaip Edita leidosi į piligriminį žygį, kiek daug tikėjo ir kaip stipriai norėjo gyventi, pasakojo Aldona.
Rugpjūčio 29-ąją šeima minės pirmąsias Editos mirties metines. Už ją bus aukojamos šv. Mišios, o vėliau prie bendro stalo susės giminaičiai ir artimieji.
„Viską padarėm, viską padarysim, kiek mums skirta, kad įprasmintume Editos atminimą“, – sakė Aldona.
Atsisveikindama su dukra prieš metus ji ragino žmones branginti savo artimuosius: kalbėtis, keliauti, juoktis, mylėti ir neatidėlioti svarbiausių dalykų.
Šiandien moters žodžiuose, be skausmo, skamba ir didelis dėkingumas visiems, padėjusiems šeimai išgyventi pirmuosius metus be Editos.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
