Prieš devynerius metus į Lietuvą persikėlusi filipinietė Charita Joy Gelumbickis prie naujos šalies, jos kultūros ir kalbos pratinosi palaipsniui. Šiandien ji ne tik laisvai kalba lietuviškai, bet ir puikiai išmano konservavimo paslaptis.
Pirmą kartą į Lietuvą Charita atvyko rugpjūtį ir iškart išvyko į pajūrį, kuriame dabar gyvena su šeima. Todėl pirmasis įspūdis buvo džiugus – moteris prisimena, kad jai buvo „faina“.
Labiausiai nustebino tuščios gatvės
Į Lietuvą, esančią daugiau nei 9 tūkstančius kilometrų nuo Filipinų, Charitą atvedė meilė. Su būsimu vyru Mantu ji susipažino Filipinuose, tačiau pora nusprendė bendrą gyvenimą kurti Lietuvoje.
Pasak Charitos, sprendimas nebuvo itin sudėtingas. Ji pabrėžia, kad myli savo gimtinę ir neatmeta galimybės kada nors į ją sugrįžti, tačiau Lietuvoje jau gyvena beveik devynerius metus. Šeima nusprendė, kad čia vaikams bus sudarytos geresnės sąlygos, o darbo galimybės taip pat palankesnės.
Pradžia naujoje šalyje nebuvo lengva. Filipiniečius moteris apibūdina kaip šiltus žmones, todėl jai teko priprasti prie kitokio bendravimo ir kasdienybės.
Charita nesutinka su teiginiu, kad lietuviai yra nedraugiški užsieniečiams. Vis dėlto prieš devynerius metus, kai ji dar buvo visiškai nauja Lietuvoje ir gyveno ne pačioje Klaipėdoje, o šalia miesto, ją liūdino gatvių tuštuma.
Moteris pasakoja retai matydavusi vaikštančius žmones ar parke krepšinį žaidžiančius gyventojus, net vasarą. Ji svarsto, kad miesto centre žmonių galėjo būti daugiau, tačiau tuo metu labiausiai troško bendravimo, nors dar nemokėjo lietuviškai.
Kalbos mokėsi su vyru, klausydama radijo ir dainuodama
Kalbos barjeras trukdė bendrauti su vyro šeima – susirinkusi kartu su artimaisiais Charita dažniausiai tylėdavo. Nors lietuvių kalbą ji laiko sunkia, moteris įsitikinusi, kad norint jos galima išmokti.
Ypač svarbu jai buvo išmokti kalbą atsiradus vaikams. Charita nenorėjo, kad vaikai jos nesuprastų. Nors ji norėtų, kad atžalos mokėtų ir jos gimtąją kalbą, Lietuvoje šeima daugiausia kalba lietuviškai.
Iš pradžių mokytis padėjo vyras. Nors pora įprastai bendravo angliškai, jie susitarė, kad Mantas su Charita nebekalbės ir nerašys žinučių anglų kalba – tik lietuviškai. Kai vyras būdavo darbe, bendrauti lietuviškai padėjo ir anyta, nemokanti anglų kalbos.
Kalbos mokymąsi papildė radijo klausymas. Tokį būdą pasiūlė Mantas, kad Charita kasdien girdėtų aiškią, taisyklingą lietuvių kalbą. Jai padėjo ir lietuviška muzika – moteris dainuodavo Sauliaus Prūsaičio dainą „39“ nuo pradžios iki pabaigos.
Vėliau ji pradėjo lankyti nemokamas pamokas Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, o Klaipėdos universitete laikė pirmojo lygio egzaminą. Ruošiantis lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminams, daug padėjo sūnus – studijuodamas jis mokėsi kartu su mama.
Bulves iš pradžių valgė su ryžiais, o dabar neįsivaizduoja be lietuviškų patiekalų
Prisitaikyti teko ne tik prie kalbos ir žmonių bendravimo, bet ir prie vietinės virtuvės. Filipinuose Charita buvo įpratusi ryžius valgyti tris kartus per dieną, o Lietuvoje susidūrė su bulvėmis, kurios čia dažnai tampa pagrindiniu patiekalo ingredientu.
Iš pradžių ji ryžius derindavo su bulvėmis, nes gimtinėje bulvės dažniausiai laikomos daržove. Tačiau laikui bėgant lietuviška virtuvė tapo jos kasdienybės dalimi.
Šiandien Charita mėgsta bulves su kastiniu, rūkytus lašinius, cepelinus, ypač antrą dieną apkeptus, ir bulvinius vėdarus, kuriuos skaniai gamina jos uošvė. Tarp mėgstamų patiekalų ji taip pat mini kibinus.
Vis dėlto silkė jai taip ir nepatiko. Jos vyro baba, žemaitė, išmokė Mantą ją gaminti, todėl per Kūčias ir Kalėdas šeima silkės paruošia daug – net stiklainiais. Tačiau pati Charita jos nevalgo.
Vasarą moteris ypač džiaugiasi šviežiomis daržovėmis. Filipinuose derlių įprasta skinti ištisus metus, o Lietuvoje ji stengiasi išnaudoti trumpą šviežių gėrybių sezoną. Pavyzdžiui, mėgsta virti bolivinę balandą ir ją maišyti su smulkintomis virtomis dilgėlėmis.
Lietuvoje išmoko ruošti atsargas žiemai
Gyvendama Lietuvoje Charita taip pat išmoko konservuoti. Filipinuose maistas fermentuojamas pirmiausia dėl skonio įvairovės, o ne tam, kad būtų išsaugotas žiemai. Kaip pavyzdį ji pateikia apsara – salotas iš fermentuotų žalių papajų, tarkuotų morkų, paprikų ir cukraus.
Lietuvoje moteris išmoko vasaros derlių sudėti į stiklainius. Kai draugėms dovanoja savo pagamintų konservų, jos kartais ją pavadina bobute, tačiau Charita dėl to neatsisako mėgstamos veiklos. Ji jau yra išmokusi įvairių receptų ir kai kuriuos pritaikė savaip.
Šeimoje ypač mėgstama jos verdama braškių uogienė. Kadangi sode braškių užauga nedaug, uogienei jas perka iš ūkininkų. Charita pasakoja, kad jos sūnums ši uogienė labai patinka.
Moteris taip pat išmoko raugti agurkus. Jos draugė iš Alytaus, taip pat filipinietė, mėgsta rūgščius patiekalus, todėl viešėdama kaime liko sužavėta raugintais agurkais. Raugintus kopūstus šeimoje skaniai gamina Mantas, tačiau šiemet jų neraugė, nes neužteko savų kopūstų.
Daug ko Charita mokosi iš vyro babos ir artimai susibendravusios kaimynės – nuo atsargų žiemai ruošimo iki tinkamo laiko nurauti svogūnus.
Labiausiai ji didžiuojasi išmokusi gaminti varškės spurgas, kokias Manto baba vaikystėje gamindavo jos vyrui. Charita apie receptą daug klausinėjo ir stengėsi jį išmokti, šiek tiek pritaikydama pagal save.
Nuo darbo paieškų greitojo maisto restorane iki svajonės dirbti su vaikais
Atvykusi į Lietuvą Charita norėjo pradėti nuo paprasto darbo greitojo maisto restorane, tačiau jos nepriėmė, nes tuo metu ji dar nemokėjo lietuvių kalbos.
Išmokus kalbą atsirado daugiau galimybių. Pastaruosius metus moteris dirbo buhaltere, o dabar daugiausia dėmesio skiria motinystei. Su Mantu ji augina tris vaikus: vyriausiajam septyneri, viduriniajam netrukus sukaks treji, o jauniausias dar nėra sulaukęs metų.
Šiuo metu daugiausia laiko su vaikais praleidžia Charita, nors vakarais po darbų jais aktyviai rūpinasi ir tėtis. Moteris sako dievinanti šį gyvenimo etapą, o motinystė paskatino ją imtis naujos veiklos – ji organizuoja žygius moterims su vaikais ir buria bendruomenę.
Idėja kilo pamačius panašią mamų su kūdikiais grupę kalnuose. Charita sako, kad nors jai patinka būti namuose, kartais norisi išeiti, susitikti ir ką nors nuveikti kartu su kitomis mamomis.
Filipinuose, pasak jos, žmonės įpratę gyventi stiprioje bendruomenėje. Jei sudega kieno nors namas, aplinkiniai iškart padeda ir bendromis jėgomis jį atstato. Vaikų auginime taip pat dažnai dalyvauja platesnis artimųjų ratas – močiutė ar kitas žmogus, atliekantis auklės vaidmenį.
Filipinuose vaikai su šeima būna iki septynerių metų, o į pirmą klasę pradeda eiti tik sulaukę tokio amžiaus. Apie darželius Charita sužinojo tik Lietuvoje. Ji pabrėžia, kad darželis nėra blogas dalykas, o jos šeima stengiasi glaudžiai bendrauti su darželio bendruomene.
Moteris džiaugiasi gavusi galimybę prisijungti prie darželio komandos kaip padėjėja. Mokytoja ji svajojo tapti dar nuo 12–13 metų, todėl šis darbas jai taps savotišku vaikystės svajonės išsipildymu.
Charita taip pat siekia parodyti, kad Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai nesiskiria nuo vietinių – jie yra tokie patys žmonės. Moteris nori mažinti stereotipus ir primena, kad užsieniečiai taip pat yra darbštūs ir šilti.
Lietuvoje ji yra susidūrusi su nemaloniomis situacijomis ir girdėjusi įžeidžių replikų, tačiau nevertina visų lietuvių pagal blogiausius pavyzdžius. Charita lietuvius laiko šiltais bei atvirais žmonėmis, nors jiems, jos manymu, kartais reikia daugiau laiko atsiverti.
Žiema žavi, bet išbandymai nesibaigia ties šalčiu
Nors Charita ilgisi namų Filipinuose, Lietuvą ji vadina savo namais ir tikisi čia gyventi dar daugybę metų. Moterį žavi šalies žaluma ir gamta. Ji pastebi, kad Lietuvos miškuose galima grybauti ir užsiimti įvairia veikla gamtoje, todėl žmonių ryšys su aplinka jai atrodo itin ypatingas.
Charita lietuvius taip pat apibūdina kaip darbščius, ištvermingus ir netingius. Jai pačiai teko priprasti prie šaltų bei snieguotų žiemų.
Pirmasis sniegas moteriai buvo nuostabus, tačiau vėliau ji suprato, kokia sudėtinga gali būti žiema, ypač kai temperatūra nukrinta iki -30 laipsnių. Kartą jų namuose užšalo vandens vamzdis, o Mantas automobilyje visada vežiojasi kastuvą, kad galėtų ištraukti į darželį važiuojančius ir užklimpusius tėvus.
Charita sako, kad lietuviška žiema yra labai graži, bet kartu kupina iššūkių. Vis dėlto jos širdis yra Lietuvoje – čia ji turi šeimą, vyrą, vaikus, bendruomenę ir, kaip pati teigia, atrado save.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
