Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo aplinka per kelis pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Pakito ne tik rinkoje esančios medžiagos, bet ir visuomenės požiūris į jų vartojimą. Tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“, kurią veda Laura Dabulytė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas, gydytojas toksikologas prof. Robertas Badaras teigė, kad medikams dabar tenka susidurti su šimtais naujų psichoaktyviųjų medžiagų, kurių įprasti testai kartais neaptinka.
Jo vertinimu, didelė problema yra ne vien auganti pasiūla. Vis dažniau jauni žmonės patį vartojimą vertina kaip įprastą elgesį, o įtarimą esą gali kelti net tas, kuris atsisako pabandyti.
R. Badaras tai sieja su vartojimo normalizavimu – pasikeitusiu supratimu apie tai, kas laikoma norma, kas yra gerai ar blogai ir ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas apskritai turėtų būti laikomas žalingu.
Toksikologijos centro stacionare apsinuodijusių pacientų skaičius, pasak profesoriaus, nemažėja ir pamažu auga, nors jų profilis keičiasi. Alkoholis tebėra viena dažniausių apsinuodijimų priežasčių, tačiau vis svarbesnę vietą užima vaistai ir naujos psichoaktyviosios medžiagos.
Europoje vienu metu cirkuliuoja apie 400 medžiagų
Anksčiau kalbant apie narkotines medžiagas dažniausiai būdavo remiamasi gana trumpu ir aiškiu sąrašu. Šiandien situacija gerokai sudėtingesnė: R. Badaro teigimu, Europoje rinkoje vienu metu gali cirkuliuoti apie 400 naujų psichoaktyviųjų medžiagų.
Dalis jų įprastais tyrimais nenustatoma. Profesorius pabrėžia, kad standartiniai testai dažniausiai yra tik orientaciniai, todėl gali parodyti ir klaidingai teigiamą, ir klaidingai neigiamą rezultatą.
Lietuvoje ilgą laiką būdavo tikrinama, ar žmogus vartojo kelias klasikines medžiagas. Jei atsakymas būdavo neigiamas, galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad pacientas nieko nevartojo. Dabar atsiranda laboratorijų, galinčių ištirti gerokai platesnį naujų medžiagų spektrą ir tiksliau nustatyti, ką vartoja jauni žmonės.
19-mečio atvejis parodė, kaip pasikeitė požiūris
R. Badarui nerimą kelia ne tik naujų medžiagų gausa, bet ir besikeičiantis požiūris į jų vartojimą. Elgesys, kuris ankstesnėms kartoms atrodė akivaizdžiai rizikingas, daliai jaunų žmonių tampa įprasta aplinkos dalimi.
Toksikologas papasakojo apie 19-metį pacientą, kuriam pavartojus medžiagos išsivystė psichozė. Jaunuolis smurtavo prieš artimuosius, jo kraujospūdis pakilo iki maždaug 200, o kūno temperatūra priartėjo prie 40 laipsnių. Vis dėlto pasveikęs jis šio įvykio nelaikė įrodymu, kad medžiaga pavojinga. Vaikinas manė tiesiog pasirinkęs netinkamą kiekį.
Paaugliams pasiūla šiandien gerokai pavojingesnė
Toksikologo teigimu, šį pokytį būtina vertinti platesniame kontekste. Dabartiniai paaugliai susiduria su daug didesne ir įvairesne psichoaktyviųjų medžiagų pasiūla nei ankstesnės kartos, todėl tėvų pasakymas, kad „mes irgi jaunystėje pabandėme“, ne visuomet atspindi šiandienos realybę.
R. Badaras prisiminė, kad jo jaunystėje pagrindinė pasiūla buvo cigaretės ir alkoholis. Dabar, jo vertinimu, situacija kitokia: vaikai dėl vartojimo patenka į ligonines, o kai kurie miršta. Iš dalies šiandieninių pasiūlymų, kaip pabrėžė profesorius, neįmanoma sugrįžti.
Paauglio smegenys dar nėra pasirengusios valdyti impulsų
Paauglių pažeidžiamumą lemia ir jų biologinė raida. Impulsų kontrolė visiškai susiformuoja tik jauno suaugusiojo amžiuje, o paauglystėje tebesitęsia sudėtinga pusiausvyra tarp noro patirti atlygį, bendraamžių pripažinimo ir pavojaus vertinimo.
Pasak R. Badaro, kai kurios medžiagos itin stipriai veikia dopamino sistemą, susijusią su atlygio pojūčiu. Dėl to priklausomybės negalima paaiškinti vien valios stoka ar sąmoningu žmogaus pasirinkimu.
Profesorius priklausomybę apibūdina taip: žmogus gali medžiagos nemėgti, tačiau vis tiek jos norėti. Pacientai jam yra sakę, kad vartojama tai, kas iš tiesų nepatinka. Nors toks teiginys skamba prieštaringai, jis atspindi priklausomybės mechanizmą.
Vartojimo dirgikliai gali veikti net po metų
Priklausomybės biologinius mechanizmus R. Badaras iliustravo neuromokslų tyrimu. Jis papasakojo apie žmogų, gydytą nuo priklausomybės kokainui. Šis pacientas metus nevartojo medžiagos ir nuoširdžiai teigė, kad ji jo nebedomina. Tačiau smegenų tyrimas parodė, kad pamačius su vartojimu susijusius vaizdus tam tikros smegenų sritys vis dar aktyviai reagavo.
Tokiu atveju žmogus gali sakyti tiesą – medžiaga jam iš tikrųjų nepatinka. Tačiau gilesnės smegenų struktūros ir dopamino sistema keičiasi daug lėčiau nei sąmoningas vertinimas, kas patinka ar nepatinka.
Tai paaiškina, kodėl priklausomybės gydymas yra ilgas procesas. Vien tai, kad žmogus kurį laiką nevartoja, dar nereiškia, jog biologiniai priklausomybės mechanizmai jau išnyko.
Laidos epizodą galima rasti „Lietuva sveiksta“ Youtube kanale.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
