Po vasaros sugrįžus į įprastą gyvenimo ritmą dažną žmogų ima varginti nuovargis, energijos stoka, slenkantys plaukai ar prastesnė odos būklė. Vis dėlto šių simptomų nereikėtų iškart aiškinti vien atvėsusiais orais – jie gali rodyti ir geležies atsargų sumažėjimą.
Kaip pastebėti geležies trūkumą, kada reikalingi kraujo tyrimai ir kokiais būdais atkuriamos geležies atsargos, pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Jolanta Gerdvilienė.
Geležis organizmui būtina dėl kelių priežasčių: ji padeda pernešti deguonį iš plaučių į audinius ir palaiko normalią raumenų, ląstelių bei nervų sistemos veiklą. Ilgiau trunkantis trūkumas gali neigiamai veikti smegenų funkciją ir atmintį, silpninti imunitetą bei didinti širdžiai tenkantį krūvį.
Pradinėje geležies trūkumo stadijoje dažniausiai pasireiškia neaiškūs, nespecifiniai negalavimai. Žmogus gali jausti nuovargį, galvos svaigimą, sunkiau susikaupti, patirti vadinamąjį smegenų rūką, pastebėti, kad nagai pradėjo lūžinėti.
Geležies stokai peraugus į mažakraujystę, simptomai stiprėja. Tuomet gali atsirasti mieguistumas dieną, dusulys fizinio krūvio metu, padažnėti pulsas, o rankos ir kojos dažnai šalti, aiškina J. Gerdvilienė.
Kam geležies trūkumas gresia dažniau?
Didesnė rizika susidurti su geležies stoka tenka vaisingo amžiaus moterims, nėščiosioms, mažiems vaikams, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, vegetarams ir veganams. Viena dažniausių priežasčių – su maistu gaunamas nepakankamas šio mikroelemento kiekis.
Maiste geležis būna dviejų pagrindinių rūšių – hemo ir ne hemo. Augaliniuose produktuose randama tik ne hemo geležis, o gyvūninės kilmės maiste ir jūros gėrybėse yra abiejų rūšių geležies. Kadangi hemo geležis pasisavinama lengviau, gyvūninės kilmės produktų atsisakantiems žmonėms geležies trūkumo rizika dažnai būna didesnė.
Tačiau vien mityba ne visada paaiškina sumažėjusias geležies atsargas. Jų gali mažėti dėl ilgalaikio kraujo netekimo, pavyzdžiui, gausių menstruacijų, kraujavimo iš virškinamojo trakto ar kraujo donorystės. Pasisavinimą taip pat gali apsunkinti lėtinės uždegiminės virškinamojo trakto ligos ir kai kurie vartojami vaistai.
Prieš geriant papildus būtina išsitirti
Užsitęsus nuovargiui, svaigstant galvai, atsiradus dusuliui, padažnėjus pulsui ar pradėjus slinkti plaukams, nereikėtų geležies preparatų pradėti vartoti savo nuožiūra.
Pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, papasakoti apie jaučiamus simptomus ir atlikti kraujo tyrimus. Jie padeda nustatyti, ar negalavimus iš tiesų sukėlė geležies trūkumas.
Toks atsargumas svarbus todėl, kad geležies perteklius organizmui gali pakenkti, o netinkamai pasirinkta preparato forma ar dozė gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Nustačius mažakraujystę dėl geležies stokos, gali būti skiriami geriamieji preparatai, o tam tikrais atvejais geležis leidžiama į veną. Kai geležies trūkumas nustatomas, bet mažakraujystės nėra, gydymo planas parenkamas individualiai: vieniems pakanka pakoreguoti mitybą, kitiems reikalingi ir papildomi preparatai.
Atkuriant atsargas svarbu kartu išsiaiškinti, kodėl jų sumažėjo. Pašalinus pagrindinę priežastį galima sumažinti tikimybę, kad problema pasikartos.
Geležies atsargos atsikuria ne iš karto. Esant mažakraujystei, hemoglobino kiekis per mėnesį gali padidėti maždaug 10–20 g/l, todėl gydymo trukmė priklauso nuo mažakraujystės sunkumo. Kai geležies trūkumas nesukelia mažakraujystės, atsargoms papildyti dažniausiai reikia 3–6 mėnesių.
Tyrimų dažnumas taip pat priklauso nuo konkrečios situacijos. Gyvūninės kilmės produktų atsisakiusiems žmonėms, net jei simptomų nėra, geležies atsargas verta patikrinti bent kartą per metus. Rodiklius pravartu stebėti ir nėštumo bei žindymo metu, aktyviai sportuojant arba sergant lėtinėmis ligomis.
Pradėjus gydyti mažakraujystę, hemoglobino tyrimas paprastai kartojamas po 2–4 savaičių. Jei nustatoma geležies stoka be mažakraujystės, hemoglobino ir feritino rodikliai dažniausiai vertinami maždaug po 3 mėnesių.
Kokie produktai trukdo pasisavinti geležį?
Geležies preparatus geriausia vartoti tuščiu skrandžiu ir užgerti kartu vartojamu vitaminu C, nes tai padeda organizmui ją pasisavinti.
Vis dėlto jautresnį virškinimo traktą turintiems žmonėms preparatai gali sukelti pykinimą, pilvo diskomfortą, vidurių užkietėjimą ar viduriavimą, taip pat burnoje gali atsirasti metalo skonis. Tokiais atvejais viena iš galimų alternatyvų yra geležies bisglicinatas, kurį galima vartoti valgant.
Geležies pasisavinimą gali mažinti kava, juodoji ir žalioji arbata, mačia, pieno produktai bei kalcio preparatai. Todėl tarp šių produktų ar preparatų ir geležies papildų rekomenduojama daryti 1–2 valandų pertrauką.
Atkūrus atsargas svarbu išlaikyti visavertę mitybą: į racioną įtraukti liesos mėsos, jūros gėrybių, kiaušinių, ankštinių augalų, žaliųjų lapinių daržovių, viso grūdo kruopų ir sėklų.
Geležies turinčius produktus naudinga valgyti kartu su citrusiniais vaisiais ar kitais vitamino C šaltiniais. Jei geležies stoką sukėlė gausios menstruacijos, lėtinė liga, sutrikęs pasisavinimas ar kita sveikatos problema, pagrindinę priežastį svarbu nustatyti ir koreguoti kartu su šeimos gydytoju.
