Empatija, atjauta ir kantrybė – tokių savybių „Lietuvos hospiso“ direktorė Jurgita Rimdžiuvienė pirmiausia tikisi iš žmonių, norinčių dirbti su pacientais. Ilgametę slaugytojos patirtį sukaupusi moteris daugybę metų buvo šalia senjorų, kurių gyvenimas netrukus užgeso, todėl gali papasakoti apie šio darbo kasdienybę ir sudėtingiausias akimirkas.
Pokalbyje Jurgita prisiminė, kaip pasirinko paliatyviosios pagalbos sritį, kokie požymiai gali rodyti, kad žmogus artėja prie mirties, su kokiomis problemomis susiduriama ir kokios pacientų istorijos ilgam įsirėžė į atmintį.
Ji pabrėžė, kad visuomenėje svarbu nepamiršti ne tik sergančių vaikų ar žmonių su negalia. Dėmesio ir pagalbos taip pat reikia senjorams, kurie po ilgo gyvenimo nusipelno orios senatvės.
Pagalba teikiama paciento namuose
„Lietuvos hospise“ Jurgita dirba pusantrų metų, tačiau paliatyviajai pagalbai savo gyvenimą skiria jau daugiau nei du dešimtmečius. Moteris sako, kad ši veikla jai labai artima ir prasminga.
Jos darbas skiriasi nuo to, kaip dažnai įsivaizduojamas hospisas. Ji neprižiūri pacientų ligoninėje – specialistai vyksta į žmonių namus, kur senjorai gali likti jiems įprastoje aplinkoje.
Jurgitos teigimu, tai visiškai kitokia patirtis nei darbas stacionariame hospise ar ligoninės paliatyviosios pagalbos skyriuje.
Profesinį kelią ji pradėjo Joniškio ligoninėje. Kai įstaigos direktorius nusprendė organizuoti slaugytojų paslaugas pacientų namuose, Jurgita tapo viena pirmųjų, susipažinusių su šia dar tik besiformuojančia sritimi. Tuo metu apie ambulatorinę slaugą Lietuvoje dar buvo kalbama nedaug.
Neseniai studijas baigusi slaugytoja tuomet pirmą kartą susidūrė su vyresniais žmonėmis ir sunkiai sergančiais pacientais, kurie dėl savo būklės nebegalėjo patys nuvykti į gydymo įstaigą.
Šis darbas ją greitai įtraukė. Jurgita pastebi, kad daug dėmesio skiriama vaikams ir žmonėms su negalia, tačiau gerokai rečiau kalbama apie sunkiai sergančius senjorus, tarsi įkalintus savo namuose.
Lietuvoje pradėjus kurtis paliatyviosios pagalbos sistemai, ji natūraliai įsitraukė į šią veiklą ir joje liko iki šiol. Moteris įsitikinusi, kad tokia paslauga yra ypač reikalinga.
Prireikus pacientą aplanko iki penkių dienų per savaitę
Pasak Jurgitos, vienas svarbiausių šio darbo reikalavimų – empatija. Slaugytojai dažnai atvyksta pas žmogų, kuris blogai jaučiasi, kenčia nuolatinį skausmą ir vartoja daug vaistų.
Ne mažiau svarbūs ir tvirti nervai. Hospiso darbuotojai apie tai kartais juokauja, sakydami, kad be „geležinių nervų“ šiame darbe apsieiti sunku.
Paliatyviojoje pagalboje paciento būklė retai pagerėja – dažniau tenka stebėti jos blogėjimą. Todėl darbuotojams nuolat reikia mokytis priimti šią realybę ir pacientų mirtis.
Ilgainiui tarp slaugytojo ir paciento neretai užsimezga artimas ryšys. Pagal nustatytą tvarką specialistai į paciento namus gali vykti iki trijų kartų per dieną, o per savaitę – iki penkių kartų.
Jurgita pabrėžia, kad šie apsilankymai nėra formalūs užėjimai ar vizitai dėl kavos. Į namus vykstama tuomet, kai žmogui iš tiesų reikia pagalbos.
Vizitų gali prireikti dažniau, jei pacientui būtini lašinami vaistai, žaizdų priežiūra ar deguonies terapija. Vis dėlto apsilankymų skaičius visada priklauso nuo konkrečios žmogaus būklės.
Vienam pacientui pakanka pagalbos kartą per savaitę, o kitą tenka lankyti kasdien. Būtent gebėjimas reaguoti į tuo metu susiklosčiusią situaciją ir yra vienas išskirtinių paliatyviosios pagalbos bruožų.
