Glioblastoma – agresyviausia galvos smegenų vėžio forma – Aušros ir Manto mamos gyvenimą pakeitė vos per kelias valandas. Iki tol jokių sveikatos problemų nejutusi moteris netikėtai prarado koordinaciją, o netrukus medikai galvoje aptiko darinį. Liga progresavo itin greitai ir, nepraėjus nė metams nuo diagnozės, nusinešė 56-erių moters gyvybę.
Šiandien jos vaikai mamos atminimą saugo ne tik prisiminimuose. Jie atvirai pasakoja apie ligą, remia mokslinius tyrimus ir ragina kitus prisidėti prie naujų gydymo būdų paieškos.
Ligos požymis pasirodė netikėtai
2024-ųjų vasarą moteris dar atostogavo Bulgarijoje. Po kelionės ji atvyko į Lietuvą, aplankė Aušrą ir jos šeimą, o vėliau grįžo į Didžiąją Britaniją.
Apie 20 metų Anglijos nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) slaugytoja dirbusi mama iki tol sveikata nesiskundė. Nebuvo jokių ženklų, kurie būtų leidę įtarti sunkią ligą. Viskas pasikeitė vieną dieną darbe.
Aušra pasakoja, kad mamai netikėtai sutriko koordinacija. Vakare jos dar bendravo įprastai, tačiau darbe moteris staiga suprato nebegalinti tinkamai naudotis instrumentais, su kuriais dirbo daugelį metų.
Mama iškart informavo vyriausiąją slaugytoją, kad kažkas negerai, o kolegos ją nuvežė į priėmimo skyrių. Atlikus kompiuterinę tomografiją medikai galvoje pastebėjo darinį. Po magnetinio rezonanso tyrimo jau buvo įtariama glioblastoma.
Šeima netrukus sužinojo, kad liga turi itin prastą prognozę: dažniausiai pacientai išgyvena 12–18 mėnesių, o penkerių metų sulaukia ne daugiau kaip penki procentai sergančiųjų. Aušros ir Manto mama gyveno beveik metus nuo diagnozės nustatymo.
Operacija suteikė vilties, tačiau liga nesitraukė
Moteriai buvo taikomas standartinis gydymas – šiuo metu kitokio gydymo šiai ligai nėra. Ji tęsė kovą, tačiau Aušra pripažįsta, kad mamai, kuri buvo kupina meilės gyvenimui, smalsumo ir planų, ši patirtis buvo ypač sunki.
Iki diagnozės moteris studijavo universitete ir nuolat gilino žinias savo profesinėje srityje. Pirmoji darbo diena po atostogų sutapo su diena, kai ji buvo baigusi kelti kvalifikaciją. Universiteto sertifikatą mama gavo operacijos dieną, kai jai jau buvo pašalintas auglys.
Šeima tuo metu išgyveno prieštaringus jausmus. Džiaugsmą dėl baigtų mokslų ir pakeltos kvalifikacijos papildė neseniai gimusi Aušros dukra. Tačiau kartu artimieji nežinojo, kokia moteris grįš iš operacinės – buvo rizika, kad po galvos smegenų operacijos ji nebegalės kalbėti ar judėti.
Po operacijos mama galėjo kalbėti, vaikščioti, tą pačią dieną atsisėdo ir valgė. Tai šeimai suteikė vilties, kad padėtis nėra tokia bloga, kaip buvo manyta.
Gydytojams pavyko pašalinti maždaug 95 proc. auglio. Vis dėlto glioblastomos ypatybė ta, kad navikinės ląstelės tarsi voratinklis išplinta po smegenis, todėl viso auglio pašalinti neįmanoma.
Netrukus liga vėl ėmė progresuoti. Savaitė po savaitės ryškėjo kalbos sutrikimai, silpo jėgos, o kasdienybę vis labiau lėmė gydymo planas.
Šeima išbandė visas įmanomas gydymo galimybes
Po operacijos mamai šešias savaites buvo taikoma radioterapija. Ją moteris pradėjo praėjus vos dviem dienoms po gimtadienio. Vėliau sekė pusmetį trukę chemoterapijos kursai – kiekvieną mėnesį gydymas buvo taikomas po penkias dienas.
Aušra sako, kad šeimai buvo sunku matyti, kaip mama kasdien verkia, tikisi gyventi ir kartu pamažu praranda jėgas. Moteris stengėsi džiaugtis kiekviena akimirka, tačiau suprato, kad jos laikas yra ribotas.
Artimieji ieškojo ir kitų galimybių. Pagrindinis gydymas vyko Londone, o Lietuvoje privačioje klinikoje mamai buvo taikoma imunoterapija, pagaminta iš Aušros kraujo.
Visų imunoterapijos kursų moteris nebespėjo išnaudoti. Ji mirė sulaukusi 56 metų, praėjus beveik lygiai metams nuo diagnozės. Po netekties Aušra ir Mantas likusius vaistus nusprendė paaukoti moksliniams tyrimams, tikėdamiesi, kad tai ateityje padės atrasti veiksmingesnį gydymą.
Sūnus mamos atminimą pagerbė 500 kilometrų kelione
Mamos atminimą šeima įprasmino ir neeiliniu išbandymu. Prieš auglio šalinimo operaciją moteris Mantui buvo papasakojusi apie trijų dienų dviračių maratoną iš Londono į Prancūziją.
Dviračiai mamai buvo artimi – jais ji kasdien važiuodavo į darbą. Mantas nuo jaunystės užsiėmė dviračių sportu, o vėliau šią veiklą išsaugojo kaip hobį. Nors tuo metu dėl artėjančios operacijos pasiruošti maratonui nebuvo laiko, mamos išsakyta mintis išliko.
Šią vasarą Mantas į kelionę leidosi kartu su beveik šimtu kitų dalyvių. Jis vežėsi mamos darbo kortelę ir planavo ją palikti Paryžiuje. Per tris dienas vyras numynė apie 500 kilometrų, kasdien įveikdamas daugiau nei 100 kilometrų.
Kelionę Mantas pradėjo liepos 22-ąją, o liepos 24-ąją minėjo gimtadienį. Tai buvo pirmasis jo gimtadienis be mamos. Net tada, kai kelionėje buvo sunku ir traukė mėšlungis, jis nepasidavė.
Maratono dalyviai rinko paramą pasirinktoms organizacijoms. Mantas pasirinko fondą, remiantį galvos smegenų navikų tyrimus.
Aušra pabrėžia, kad asmeniškai susidūrus su glioblastoma tampa akivaizdu, jog šiuo metu taikomas standartinis gydymas ligos nesustabdo – tik pristabdo jos eigą. Todėl, jos teigimu, labai svarbu remti organizacijas, ieškančias naujų gydymo būdų ir padedančias šia liga susidūrusiems žmonėms.
Didžiojoje Britanijoje tokių organizacijų yra daug, o Lietuvoje jų mažiau. Vis dėlto pagalbos galima sulaukti ir čia. Aušra dėkoja organizacijai POLA, kurios atstovai suteikė šeimai psichologinę pagalbą, nors mama Lietuvoje nebuvo registruota ir gydėsi Londone.
Apie ligą kalba, kad padėtų kitiems
Apie mamos ligą Aušra pasakoja sąmoningai. Nors kalbėti nėra lengva, moteris mano, kad viešumas ir dalijimasis patirtimi gali būti naudingi kitiems pacientams bei jų artimiesiems.
Ji pripažįsta neturinti stebuklingo patarimo, kaip anksti nustatyti tokią klastingą ligą, ypač kai ji gali pasireikšti staiga ir be išankstinių įspėjamųjų ženklų. Susidūrusiems su glioblastoma Aušra gali perteikti tik tai, ką pati šeima išgyveno, išbandė ir patyrė.
Moteris ragina sergančiųjų artimuosius išnaudoti visas tuo metu įmanomas galimybes ir leisti žmogui gyventi taip, kaip jis nori, neatimant to, kas jam suteikia džiaugsmo. Pasak jos, standartinis gydymas ir chemoterapija yra agresyvūs bei skausmingi, o laikas dažnai būna labai ribotas.
Aušra taip pat sako sulaukianti nemažai žmonių, susiduriančių su šia liga, žinučių. Jai ypač skaudu žinoti, kad glioblastoma paliečia ir jaunus žmones.
Einantiems šiuo keliu ji linki kiek įmanoma pasiruošti psichologiškai, nes ši patirtis reikalauja didžiulės stiprybės tiek iš sergančio žmogaus, tiek iš jo artimųjų.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
