Artėjant rudeniui ir didėjant geopolitiniam neapibrėžtumui, viešojoje erdvėje vis dažniau svarstoma, kad brangstant energijai, degalams ir logistikai gyventojų laukia sunkus laikotarpis. Vis dėlto ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia šiuo metu yra didžiausia per visą šalies istoriją.
Apie ekonomikos perspektyvas „Žinių radijo“ laidoje diskutavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis ir Seimo Ekonomikos ir inovacijų komiteto pirmininkė, demokratė Jekaterina Rojaka.
N. Mačiulio teigimu, dabartinis degalų kainų lygis gyventojų elgsenos reikšmingai nepakeitė. Nors dyzelino kaina siekia apie 2 eurus už litrą, vidutinį darbo užmokestį gaunantis žmogus, palyginti su praėjusiais metais, gali įsigyti beveik tiek pat degalų.
Ekonomistas sakė, kad pirmojo šių metų pusmečio statistika nerodo vartojimo mažėjimo. Lietuva pagal vartojimo augimą yra tarp pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių, o degalų suvartojimas taip pat nesumažėjo.
Jo vertinimu, kuro kainų šuolis nebuvo pakankamai didelis, kad žmonės pradėtų plačiau rinktis viešąjį transportą, darbą iš namų ar keliones dviračiais. Toks elgsenos pokytis galėtų veikti kaip tam tikras automatinis stabilizatorius, tačiau iki šiol Lietuvoje tam nebuvo pakankamo kainų poveikio.
J. Rojaka pabrėžė, kad infliacija gyventojams ilgą laiką buvo viena didžiausių grėsmių. Jos teigimu, diskusijose dažnai labiau akcentuojamas kainų augimas, o ne tai, kaip sparčiai didėja atlyginimai.
Politikė nesutiko, kad žmonės masiškai persėda ant dviračių vien dėl pabrangusių degalų. Vis dėlto, anot jos, taupymo požymių daugėja paslaugų rinkoje. Žmonės pradeda atsargiau vertinti išlaidas grožio paslaugoms, pramogoms ir kitoms ne pirmo būtinumo reikmėms. Ši tendencija pastebima ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose.
J. Rojaka taip pat sakė, kad infliacijos poveikis Europai ir pasauliui kol kas nebuvo toks didelis, kokio buvo baiminamasi anksčiau, tačiau kainų augimas po truputį įsibėgėja. Naujausiose prognozėse, taip pat Tarptautinio valiutos fondo vertinimuose, nurodoma, kad dėl karo Irane Europa ir pasaulis gali judėti didesnės infliacijos link. Vis dėlto artimiausiu metu itin didelio smūgio ekonomikai tai neturėtų sukelti.
N. Mačiulis atmetė priekaištus, esą jo vertinimai pernelyg optimistiški. Jis teigė kalbantis realistiškai ir priminė, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai didžiausias sukrėtimas buvo 2008–2009 metų krizė. Ją sustiprino pasaulinė finansų krizė, nekilnojamojo turto burbulas, perkaitusi ekonomika ir rezervų trūkumas.
Po šio laikotarpio gyventojų pajamos ir perkamoji galia kasmet augo, o Lietuva pagal šį rodiklį esą lenkė kitas Europos Sąjungos šalis. Ekonomistas pabrėžė, kad per penkerius ar dešimt metų kitose ES valstybėse perkamoji galia augo ne taip sparčiai.
Kalbėdama apie artėjantį ketverių metų pažadų laikotarpį iki 2029 metais vyksiančių Prezidento rinkimų, J. Rojaka teigė, kad politiniai pažadai turėtų būti paremti ekonominiais skaičiavimais. Anot jos, vien vartojimu grindžiamas modelis nėra stabilus. Jei 2026-ieji gali būti vadinami vartojimo metais, 2027-ieji Lietuvai turėtų tapti produktyvumo išbandymu.
J. Rojaka mano, kad Ekonomikos ir inovacijų komitetas turėtų daugiau dėmesio skirti ne papildomų pinigų išleidimui, o produktyvumo didinimui ir būsimų pajamų kūrimui. Ji taip pat atkreipė dėmesį į didelį viešbučių paslaugų brangimą, tačiau pabrėžė, kad tai neatspindi visos visuomenės padėties. Daugelis namų ūkių, asmenų ir ištisų regionų gyventojų dėl dabartinių kainų negali sau leisti kelionių ar nakvynių viešbučiuose.
N. Mačiulis atkreipė dėmesį, kad viešumoje dažniausiai akcentuojamas maisto brangimas, o apie jo pigimą beveik nekalbama. Mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms maistas sudaro apie 40 proc. išlaidų, todėl infliacija skirtingoms gyventojų grupėms yra nevienoda.
Jo teigimu, šiemet mažiausias pajamas gaunančių žmonių infliacija yra beveik nulinė. Tai esą susiję su tuo, kad jie nevartoja akcizinių prekių, daugiausia naudojasi viešuoju transportu ir perka maisto produktus.
Ekonomistas šiuos metus pavadino išskirtinio ekonomikos klestėjimo laikotarpiu. Jo teigimu, 6 proc. infliacija gyventojų elgsenos nepakeitė. Antrąjį ketvirtį mažmeninės prekybos augimas siekė 7 proc. Prie to prisidėjo ir santaupų naudojimas, ir tai, kad pensijos, minimali alga bei vidutinis darbo užmokestis didėjo maždaug dvigubai sparčiau nei kainos.
N. Mačiulis priminė, kad 2022 metais infliacija viršijo 20 proc., tačiau Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir vartojimas nesumažėjo. Todėl, jo vertinimu, dabartinis 6 proc. kainų augimas gyventojų nesustabdys, o vartojimas Lietuvoje ir toliau augs sparčiausiai Europos Sąjungoje.
Kalbėdamas apie verslui taikomas lengvatas, pavyzdžiui, saulės elektrinėms ir elektromobiliams, ekonomistas teigė, kad jas verta peržiūrėti, ypač tais atvejais, kai įmonės jomis nesinaudoja, tačiau atleidžia darbuotojus.
Vis dėlto N. Mačiulis pažymėjo, kad nedarbo lygis antrąjį ketvirtį sumažėjo iki 6 proc. – tai žemiausias rodiklis nuo 2022 metų. Jis taip pat sutiko, kad šalies konkurencingumo ir pažangos negalima vertinti vien pagal vartojimą.
Pasak ekonomisto, vartojimas yra tik mažoji ekonomikos dalis ir labiau atspindi jau sukurtą pridėtinę vertę, darbo vietas bei pajamas. Šie metai Lietuvai išskirtiniai ir dėl pramonės augimo: antrąjį ketvirtį apdirbamosios gamybos plėtra taip pat buvo viena sparčiausių Europos Sąjungoje. Augo įvairių pramonės šakų gamyba ir eksportas.
Tačiau infliaciją, jo teigimu, skatina didelis biudžeto deficitas ir ekonomikos perkaitimo požymiai. Gyventojai išleidžia daugiau pinigų, nei sukuriama pridėtinės vertės ir kiek paslaugų rinkoje yra pajėgumų. Prie to prisideda ir valstybės skolinimasis – per metus pasiskolinama 7 mlrd. eurų.
N. Mačiulis šią situaciją apibūdino kaip „per gero gyvenimo krizę“. Jis teigė, kad visuomenė dažnai sprendžia antraeiles, lengvai pastebimas problemas, pavyzdžiui, didesnę nei 2 eurų dyzelino kainą, užuot kalbėjusi apie ilgalaikius iššūkius.
Vienas jų – augančios valstybės skolos aptarnavimo išlaidos. Prieš penkerius metus palūkanoms biudžete reikėjo 250 mln. eurų, šiemet – jau 1 mlrd. eurų, o po trejų metų gali prireikti 2 mlrd. eurų. Šios lėšos, anot ekonomisto, galėtų būti skiriamos kultūrai ar švietimui.
Kita problema, jo vertinimu, yra prastėjanti švietimo kokybė. N. Mačiulis kritikavo tendenciją mažinti reikalavimų kartelę: dabar egzaminui išlaikyti pakanka surinkti 25 proc., arba 2,5 balo, tačiau jo vis tiek neišlaiko trečdalis mokinių. Ekonomistas tai pavadino švietimo sistemos dekadansu, kai siekiama mokyklą ir universitetą padaryti lengviau pasiekiamus neturint pakankamo bazinio pasirengimo.
