Rugpjūčio 27 dieną galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Algirdo ir Remigijaus Gataveckų personalinė paroda „Kodas: aš esu“.
Kaip vientisa instaliacija sukurta ekspozicija nagrinėja instituciją – struktūrą, kuri žmogų globoja, tačiau kartu jį formuoja ir drausmina. Remdamiesi asmenine patirtimi menininkai klausia, kada institucinis rūpestis peržengia ribą ir ima varžyti individualumą.
Kūryboje – dėmesys institucijai
Algirdas ir Remigijus Gataveckai (g. 1985) yra Lietuvos menininkų duetas. Jie kuria tapybos, piešinio, instaliacijos ir viešojo meno srityse.
Šiuo metu jų piešinį „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“ galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Pradžioje buvo linija. XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“. Menininkų darbai eksponuoti ir užsienyje: 2023 metais Lietuvos Respublikos ambasados Seule interjere įgyvendintas jų sienų tapybos kūrinys „Nepriklausomybė“.
Gataveckų kūrinių yra MO muziejaus bei Vidmanto Martikonio galerijos-muziejaus „Autoportretas“ rinkiniuose, taip pat privačiose kolekcijose JAV, Austrijoje ir Estijoje.
Galerija „Meno niša“ su menininkais bendradarbiauja ne vienus metus. Čia 2010-aisiais buvo surengta pirmoji jų personalinė paroda „Situacija“, o 2015 metais pristatyta ekspozicija „Autoportretai-homonimai“. Naujausiame projekte menininkai keičia ankstesnį akcentą: nuo individo žvilgsnis krypsta į struktūrą, darančią jam įtaką.
Parodoje institucija nesiejama su konkrečia viena sistema. Ji suvokiama kaip žmogaus kasdienybę organizuojanti struktūra, nustatanti elgesio taisykles, kurianti tvarką ir apibrėžianti individo vietą. Todėl menininkams svarbus ne tik institucijos veikiamas žmogus, bet ir pati jos logika – taisyklės, priežiūra bei santykis tarp individo ir jį supančios sistemos.
Pagrindiniu parodos elementu tampa pakeista drobė. Menininkai ją nuėmė nuo porėmio, padengė lazurito mėliu, sulankstė ir stipriai suspaudė skaidria pakavimo plėvele. Šis procesas negrįžtamas: ankstesnė kūrinio forma prarasta, o paveikslas tapo objektu.
Plėvelė kūrinyje atlieka dvi priešingas funkcijas. Įprastai ji skirta apsaugoti meno kūrinį, tačiau šiuo atveju kartu jį spaudžia ir riboja. Svarbi ir lazurito reikšmė. Anksčiau ši medžiaga buvo itin vertinga, siejama su sakralumu, kilnumu ir prabanga, o šiandien jos istorija susijusi ir su išteklių eksploatacija bei galios konfliktais. Šį dvilypumą menininkai naudoja kalbėdami apie žmogaus vertės kūrimą ir jos pasisavinimą.
Gataveckai nesiekia pateikti vienareikšmio institucijos vertinimo. Parodoje globa susipina su kontrole, apsauga – su suvaržymu, o vertės suteikimas gali virsti jos pasisavinimu. Šių prieštaravimų autoriai neišsprendžia, o palieka juos žiūrovui, kviesdami pačiam apmąstyti, kaip veikia institucijos.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
