Kas septintas Lietuvos gyventojas prisimena, kad už klaidas būdavo baudžiamas ir mokykloje, ir namuose. Tačiau šiandien tėvų požiūris į vaikų nesėkmes gerokai švelnesnis: naujausia apklausa parodė, kad 7 iš 10 suaugusiųjų savo mokyklinio amžiaus vaikams leidžia klysti arba jų klaidas bent iš dalies toleruoja.
Elena pasakoja, kad jos kartoje klaidų buvo vengiama, nes už jas bardavo ir tėvai, ir mokytojai. Jos manymu, dabartiniai vaikai dėl to baiminasi mažiau. Vis dėlto jos dukra Vilija pastebi, kad mokykloje dėl didesnių klaidų mokytojas vis dar gali supykti ar apie jas informuoti tėvus.
Apie kartų skirtumus ir besikeičiantį požiūrį į nesėkmes rodo VDU licėjaus „Sokratus“ užsakymu atliktas reprezentatyvus „Spinter tyrimų“ tyrimas.
Kaip pasikeitė požiūris į vaikų klaidas
Apklausos duomenimis, 28 proc. suaugusiųjų prisimena mokyklą, kurioje klysti buvo nepriimtina, o maždaug 14 proc. teigia už klaidas buvę baudžiami.
Vilnietis Justas prisimena, kad fizinių bausmių jo aplinkoje nebuvo, tačiau pastatymas į kampą buvo laikomas įprastu dalyku. Jis taip pat yra girdėjęs kolegų pasakojimų apie taikytas fizines bausmes.
Dabar visuomenė vaikų nesėkmes vertina atlaidžiau. Pusė apklaustųjų į klaidas žvelgia pozityviai ir mano, kad iš jų reikia pasimokyti. Iš viso 7 iš 10 gyventojų sako leistų savo vaikui klysti arba į jo klaidas žiūrėtų bent iš dalies tolerantiškai.
Vis dėlto beveik pusė žmonių savo mokyklinius metus vertina ne taip pesimistiškai ir mano, kad baimė suklysti daugiausia priklauso nuo konkretaus mokytojo.
VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė sako geriausiai prisimenanti tuos pedagogus, kurie leido klysti ir ja pasitikėjo. Ji taip pat prisimena pamokas, per kurias klasėje tvyrojo tyla, nes mokiniai bijojo parodyti, kad ne viską supranta.
Psichoterapeutas Dainius Jakučionis pabrėžia, kad pati klaida nėra pagrindinė problema – svarbiausia, kaip į ją reaguoja suaugusieji. Anot jo, būtina atskirti bausmę nuo pasekmės: išdaužus langą tenka prisiimti vienokias pasekmes, o padarius gramatinę klaidą gali būti sumažintas pažymys, tačiau šios situacijos neturėtų būti vertinamos vienodai.
Specialistas ragina vaiką ne įžeidinėti ar klijuoti jam neigiamas etiketes, o ramiai parodyti, kas buvo padaryta neteisingai, ir padėti iš klaidos pasimokyti.
Vien tolerancijos neužtenka
Tačiau pernelyg didelis abejingumas klaidoms taip pat nepadeda ugdyti motyvacijos mokytis. Iniciatyvos „Švietimas numeris vienas“ vadovas Rytis Laurinavičius teigia, kad vaikui reikia ne neriboto leidimo klysti, o galimybės suprasti savo klaidą, sulaukti grįžtamojo ryšio ir ją ištaisyti.
Jo teigimu, vien pasakymas, kad nieko tokio neįvyko, progreso nesukuria. Vaikui būtina paaiškinti, kur jis suklydo, ir suteikti progą pasitaisyti. Tas pats principas, anot jo, galioja ir suaugusiesiems darbe – klaida gali tapti mokymosi patirtimi, praversiančia ateityje.
Teiginiui, kad mokytojai turėtų leisti vaikams klysti ir mokytis iš savo klaidų, apklausos dalyviai dešimties balų skalėje vidutiniškai skyrė 7,45 balo.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorius Modestas Gelbūda įspėja, kad netinkama reakcija į vaikų klaidas gali paveikti jų savivoką. Vaikas gali pradėti manyti esąs nepakankamas ir vengti veiklos, nes iš anksto tikėsis nesėkmės.
Profesoriaus teigimu, tokia baimė gali neapsiriboti mokyklos metais. Vėliau žmogus, bijodamas apsijuokti, gali atsargiau siūlyti idėjas, vengti iniciatyvos ar rizikos, nors būtent rizikuojant gimsta kūryba, verslas ir pokyčiai.
