2025 m. lapkričio 27 d. Ignas Sargiūnas sukūrė vieną įspūdingiausių stebuklų Lietuvos krepšinio istorijoje – rinktinė Londone pergalingai pradėjo pasaulio čempionato atranką ir pratęsė tvarkingai atrodžiusį Rimo Kurtinaičio etapą po Europos pirmenybių. Tačiau netrukus šis gražus vaizdas ėmė byrėti.
Po kelių dienų Lietuva paskutinę sekundę nusileido Italijai, Islandijoje per šešias minutes iššvaistė 21 taško persvarą, o vėliau panašiai pralaimėjo ir Bolonijoje. Prie to prisidėjo skandalų kupina vasara, rekordinis skaičius į rinktinę atsisakiusių atvykti žaidėjų ir Lietuvos krepšinio pažeminimas Turkijoje. Nuo romantizuojamo Europos čempionato iki krepšinio paraščių buvo žengta greičiau nei per metus. Kyla klausimas – ar dar liko vilties?
Vaizdas Stambule nebuvo nei įkvepiantis, nei suteikiantis tikėjimo, ypač stebint vyriausiojo trenerio kūno kalbą ir komentarą po susitikimo. Vis dėlto dabar belieka atlikti darbą. Prieš šį „langą“ dabartinės sudėties rinktinė turėjo vieną realų uždavinį – namuose bet kokia kaina įveikti Bosniją ir Hercegoviną ir problemas nukelti į lapkritį.
Šiuo metu Lietuvos padėtis tokia, kad gali prireikti laimėti visas penkerias likusias rungtynes. Atsižvelgiant į dabartinį komandos žaidimą, tai skamba beveik neįmanomai, tačiau atmesti šio scenarijaus ir iš anksto nustoti tikėti nesinori. Per kelis mėnesius situacija gali smarkiai pasikeisti.
Vienas svarbiausių klausimų – treneris. Krepsinis.net šaltinių teigimu, Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ atstovai užtikrintai kalba, kad lapkritį rinktinei vadovaus Darius Songaila. Ar jis pats apie tai žino, neaišku. Atsižvelgiant į pastarąją asociacijos komunikaciją, tokio teiginio kol kas nereikėtų priimti kaip garantuoto, tačiau jeigu tai pasitvirtintų, būtų galima tik pasidžiaugti.
Trenerio pasikeitimas savaime galėtų tapti pozityviu postūmiu. Tai galėtų sugrąžinti nusivylusių žaidėjų tikėjimą, kad rinktinėje dar įmanomi profesionalesni procesai. Naujas impulsas ir galimybė prisikviesti dalį žaidėjų atgal suteiktų pagrindo tikėtis pergalių prieš serbus ir bosnius. Šios komandos atrankos „languose“ taip pat patiria didelių netekčių, todėl nėra neįveikiamos.
Paskutiniame „lange“ Lietuvos lauktų Turkija ir Serbija. Vienas iš šių mačų galbūt jau nieko nelemptų, o kitas galėtų tapti lemiamu mūšiu. Tai – tolimas scenarijus, tačiau norisi tikėti, kad padėtis dar gali nušvisti. Tam pirmiausia reikia laimėti šiandien.
Ar tai įmanoma? Atsakymas kol kas nėra aiškus. Bosnijos ir Hercegovinos priekinė linija su Jusufu Nurkičiumi ir Luka Garza net turi pranašumą prieš Lietuvos aukštaūgius, nors būtent ši zona laikoma viena iš mūsų rinktinės stiprybių.
Bosnių charakterį parodė ir jų pergalė namuose prieš Italiją – rezultatas, kuris ateityje gali būti naudingas Lietuvai. Vis dėlto psichologiškai į Vilnių jie atvyksta kaip favoritai. Po pažeminimo Turkijoje Lietuvos vyriausiajam treneriui pareiškus, kad komanda žaidė maksimaliomis pastangomis, kyla natūralus klausimas, ką dar galime pasiekti, jei toks žaidimas laikomas maksimumu.
Bosnija ir Hercegovina į Lietuvą atvyksta kovoti. Ji supranta savo padėtį ir mėgina pasinaudoti paskutine galimybe. Be to, dabartinis fonas aplink Lietuvos krepšinį varžovams baimės nekelia – priešingai, gali suteikti dar daugiau pasitikėjimo.
Tačiau individualaus talento prasme būsima Lietuvos varžovė taip pat yra ribota. Bosnių sprendimas registruoti Luką Garzą, o ne kitą natūralizuotą žaidėją Xavierą Castanedą, lietuviams gali būti net naudingas. Daugiausia problemų Lietuvos rinktinė patiria gindamasi perimetre, o bosniai šioje vietoje neturi daug ginklų. Jei žaistų Džananas Musa, situacija būtų kitokia ir galbūt tektų mesti baltą rankšluostį, tačiau jo nėra – todėl lieka viltis.
Bosnių puolimo ribotumą kompensuoja gynyba. Augustui Marčiulioniui, Kristupui Žemaičiui ir Dominykui Stenioniui nebus lengva organizuoti atakų prieš Ediną Atičių ir Amarą Gegičių.
Turkijos rinktinės treneris Erginas Atamanas gerai parodė, ką reiškia neturėti plano B: turkai užkimšo baudos aikštelę ir visiškai apribojo Ąžuolo Tubelio galimybes. Tikėtis, kad Vilniuje jam bus lengviau, sudėtinga – bosniai turi pakankamai kūnų po krepšiu, o prieš kelias dienas Turkija pademonstravo veiksmingą būdą Lietuvos puolimui sustabdyti.
Apie taktinius niuansus, stipriąsias ir silpnąsias puses galima kalbėti ilgai, tačiau galiausiai viskas priklausys nuo noro, motyvacijos ir tikėjimo. Turkijoje šių dalykų Lietuvos rinktinėje pasigedome. Lieka klausimas, ar per porą dienų įmanoma pakeisti bent tuos paprastus, tiesiogiai su taktika nesusijusius dalykus.
Visi turi suprasti: pirmadienį Lietuva žais dėl savo likimo. Pergalė leistų keliems mėnesiams atidėti problemas ir išsaugoti, kad ir labai trapią, viltį. Pralaimėjimas reikštų pasidavimą ir bent metų trukmės vegetavimą.
Viskas prasideda nuo lyderio – vyriausiojo trenerio. Galima suprasti, kad Rimo Kurtinaičio situacija sudėtinga, tačiau žaidėjams patikėti, jog komanda pajėgi laimėti, stebint tokio vedlio kūno kalbą, beveik neįmanoma.
Trenerio komunikacijoje nuolat akcentuojamas atvykusių žaidėjų lygis, po sutriuškinimo reiškiamas priekaištų nebuvimas, o rungtynių metu matoma pasyvi kūno kalba. Tai nepadės pakelti komandos, kurios lygis ir taip smarkiai krito dėl daugybės netekčių.
Jeigu, Rimai, šis mačas gali tapti paskutiniu tavo karjeroje Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio kėdėje, belieka paraginti padaryti tikrąjį maksimumą, o ne tą, kuris tik įvardijamas žodžiais prieš kameras. Reikia padaryti taip, kad viduje nebūtų gėda ir nereikėtų slėptis po kauke. Visi norime, kad dar bent kelis mėnesius galėtume kalbėti apie Lietuvos krepšinį kaip apie rimtą jėgą. Ačiū, palaikome ir tikime.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
