Rugsėjį daugeliui šeimų tenka nuspręsti, ar pradinukas jau gali vienas keliauti į mokyklą, grįžti namo ar vykti į būrelį. Tokie pirmieji žingsniai vaikui gali kelti nerimą, todėl jiems reikėtų pasirengti iš anksto: kartu išbandyti maršrutą, aptarti saugaus elgesio taisykles ir atsakomybę didinti palaipsniui. Tačiau tėvams taip pat kyla svarbių klausimų – kaip suprasti, kad vaikas pasiruošęs, ir kada didesnė laisvė dar būtų per ankstyva.
BTA Draudimo žalų reguliavimo departamento direktorė Karolina Emanuelė Karpova teigia, kad prasidėjus mokslo metams pasikeičia ne tik vaikų dienotvarkė, bet ir aplinkybės, kuriomis gali nutikti nelaimingi atsitikimai. Vaikai vėl ima lankyti mokyklas bei būrelius, daugiau laiko praleidžia kelyje, o didėjant savarankiškumui atsiranda ir papildomų rizikų.
Pasak K. E. Karpovos, savarankiškumas susiformuoja ne iš karto, todėl prie naujo etapo reikėtų pereiti pamažu. Dar prieš mokslo metus su vaiku verta aptarti, kaip elgtis skirtingomis aplinkybėmis ir ką daryti nelaimės atveju. Taip pat svarbu priminti, kad skubėjimas koridoriuose ar laiptais, neatsargus elgesys pertraukų metu ir rizikingas važiavimas dviračiu ar elektriniu paspirtuku gali baigtis trauma.
Prieš suteikdami vaikui daugiau laisvės tėvai turėtų įvertinti, ar jis moka laikytis susitarimų, prižiūrėti savo daiktus, orientuotis aplinkoje, kreiptis pagalbos ir reaguoti, kai situacija pasisuka ne taip, kaip planuota. Tai pabrėžia Lituanistinės mokyklos „Rytas“ vadovė ir mokytoja Aida Šereivienė.
Vienas svarbių pasirengimo ženklų – vaikas ima klausti ne „ką man daryti?“, o „kaip galėčiau tai padaryti?“. Jeigu jis dažnai sutrinka, stipriai baiminasi suklysti arba tikisi, kad suaugęs atliks net tai, ką pats jau moka, jam dar reikalingas didesnis suaugusiojo palaikymas.
Rugsėjis tampa pirmąja savarankiškumo praktika
A. Šereivienės teigimu, jau pirmosiomis rugsėjo savaitėmis vaikai praktiškai susiduria su savarankiškumo iššūkiais: turi apsiprasti su naujomis mokytojomis, klasėmis ir taisyklėmis.
Net drąsus vaikas naujoje aplinkoje gali pasijusti nesaugiai. Jis gali nerimauti, kad pavėluos, pasiklys, pamirš daiktus arba nežinos, kur eiti ir ką veikti pertraukos metu. Dėl to pirmosiomis savaitėmis svarbu ne vien reikalauti savarankiškumo, bet ir suteikti laiko prisitaikyti. Šis gebėjimas neatsiranda pirmąją rugsėjo dieną – jis ugdomas palaipsniui.
K. E. Karpova taip pat atkreipia dėmesį į atidumą adaptacijos laikotarpiu. Draudimo žalų praktika rodo, kad traumos dažnai nutinka įprastomis aplinkybėmis: skubant laiptais ar koridoriumi, neatsargiai žaidžiant pertraukos metu arba nukritus nuo dviračio ar paspirtuko.
Todėl su vaikais reikėtų ne tik kalbėti apie saugumą, bet ir aptarti veiksmus nelaimės atveju. Pravartu priminti, kad laiptais reikia lipti neskubant, koridoriuose nebėgti, o išeinant iš mokyklos ar pereinant gatvę būti atidiems. Ilgainiui tokios taisyklės gali tapti įpročiais ir padėti vaikui savarankiškai saugotis.
Kada rūpinimasis virsta kontrole?
Vaiko savarankiškumas išbandymu tampa ir tėvams. Siekdami apsaugoti jį nuo klaidų, suaugusieji kartais padaro tai, ką vaikas jau galėtų atlikti pats: sukrauna kuprinę, paruošia drabužius ar nuolat primena kiekvieną veiksmą.
A. Šereivienė sako, kad tokį elgesį dažniausiai lemia meilė ir noras apsaugoti, tačiau vaikui taip gali būti perduodama žinutė, jog jis pats nesugebės susitvarkyti. Savarankiškumo ugdymas reiškia ne atlikti už vaiką tai, ką jis moka, o būti šalia, kai pagalbos iš tiesų reikia. Vietoje pažado viską padaryti pačiam vaikui geriau pasiūlyti pabandyti, pabrėžiant, kad prireikus suaugęs padės.
Tokio pat požiūrio, K. E. Karpovos teigimu, reikėtų laikytis ir kalbant apie fizinį saugumą. Užuot nuolat kartojus „nebėk“, „neskubėk“ ar „būk atsargus“, vaiką verta mokyti pačiam atpažinti pavojingą situaciją ir pasirinkti tinkamą veiksmą.
Kol tėvai yra šalia, jie gali sustabdyti vaiką prieš gatvę, priminti apie atsargumą laiptais ar važiuojant dviračiu. Tačiau vaikui tampant savarankiškesniam šiuos sprendimus vis dažniau reikės priimti pačiam. Todėl svarbu ne tik nustatyti taisykles, bet ir paaiškinti, kodėl jos reikalingos. Visų netikėtų aplinkybių numatyti neįmanoma, tad ramybės gali suteikti ir asmens draudimas, padedantis pasirūpinti galimomis nelaimingo atsitikimo pasekmėmis.
Savarankiškumo pradžia – bendros repeticijos
Daugiau laisvės neturėtų prasidėti spontaniškai, vieną rytą vaikui išeinant pro duris. Jei rugsėjį jis pirmą kartą vienas keliaus į mokyklą, grįš namo ar vyks į būrelį, maršrutą reikėtų iš anksto kelis kartus išbandyti kartu.
Pirmiausia tėvai su vaiku turėtų nueiti visą kelią ir aptarti, kur saugiai pereiti gatvę bei kaip elgtis pavėlavus, pasiklydus ar nepažįstamam žmogui užkalbinus. Vėliau galima surengti kelias repeticijas: iš pradžių eiti drauge, kitą kartą leisti vaikui rodyti kelią suaugusiajam, o dar vėliau – vaikui eiti priekyje, tėvams stebint iš toliau. Toks procesas leidžia savarankiškumą didinti palaipsniui.
K. E. Karpova pabrėžia, kad kalbant apie savarankiškumą nereikėtų apsiriboti vien vaiko asmeniniu saugumu. Ne mažiau svarbi ir atsakomybė už kitus žmones.
Važiuodamas dviračiu ar paspirtuku vaikas gali netyčia kliudyti kitą žmogų, apgadinti automobilį ar kitą svetimą turtą. Tai rodo, kad savarankiškumas apima ne tik gebėjimą pasirūpinti savimi, bet ir supratimą, jog kiekvienas veiksmas gali paveikti aplinkinius. Prieš vaikui pradedant savarankiškai judėti, verta aptarti ir šią atsakomybės pusę, o tėvams – pasidomėti, kada šeimos civilinės atsakomybės draudimas gali padėti atlyginti netyčia kitiems padarytą žalą.
