Nuodingų augalų galima rasti ne tik miškuose ar pievose. Kai kurie jų auginami soduose, parkuose, kiemuose ir daržuose, o pavojingos gali būti net įprastų maistui naudojamų augalų dalys. Ypač atsargūs turėtų būti mažų vaikų ir naminių gyvūnų turintys žmonės.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lektorius Sigitas Juzėnas paaiškino, kurie augalai gali būti pavojingi, kodėl lelijos katėms kelia mirtiną grėsmę ir kaip elgtis įtarus apsinuodijimą.
Nuodingos gali būti net įprasto daržo augalo dalys
Bulvė yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kad kasdien valgomas augalas nebūtinai saugus visas. Valgomi jos gumbai, tačiau lapuose, stiebuose, daiguose, pažaliavusiuose gumbuose ir ypač vaisiuose – mažose į pomidorus panašiose uogose – gali būti daugiau glikoalkaloidų, daugiausia solanino ir chaconino.
Bulvių uogos vaikams gali pasirodyti panašios į mažus pomidorus, tačiau jų valgyti negalima. Nors pomidorų vaisiai nėra pavojingi, šių dviejų augalų painioti nereikėtų.
Apsinuodijimo rizika kyla ir valgant žalias ar nepakankamai išvirtas daržines pupeles. Jose esantis fitohemagliutininas – augalo apsauginis baltymas – gali sukelti ūmius negalavimus. Dažniausiai po 1–3 valandų prasideda stiprus pykinimas ir vėmimas, vėliau gali atsirasti viduriavimas bei pilvo skausmai.
Prieš verdant pupeles reikėtų pamirkyti, o tada gerai išvirti. Aukšta temperatūra fitohemagliutininą suskaido ir pupelės tampa tinkamos valgyti.
Ryškios kukmedžio uogos gali sudominti vaikus
Vaikus rekomenduojama mokyti ragauti tik gerai pažįstamus augalus. Kol jie aplinką tyrinėja viską dėdami į burną, pavojingus augalus geriausia pašalinti iš jų aplinkos.
Vienas iš tokių augalų – europinis kukmedis. Nors Lietuvoje gamtoje jis išnykęs, soduose ir parkuose šis augalas vis dar auginamas, dažnai naudojamas visžalėms gyvatvorėms ir formuojamiems želdiniams.
Kukmedžių moteriški individai vietoje įprastų kankorėžių subrandina sėklas, apgaubtas sultingu raudonu apysėkliu. Ši ryški dalis gali patraukti vaikų dėmesį, tačiau pačios sėklos ir kitos augalo dalys yra nuodingos. Medienoje, spygliuose ir žievėje kaupiasi alkaloidas taksinas.
Dėl to kukmedžių nerekomenduojama sodinti ten, kur žaidžia maži vaikai.
Dekoratyvus augalas gali būti mirtinai pavojingas
Augaluose esančių nuodingų medžiagų kiekis ir įvairovė priklauso nuo sezono bei aplinkos sąlygų. Svogūniniai, gumbasvogūniai ir šakniastiebiniai augalai dažnai nuo žolėdžių ginasi cheminėmis medžiagomis, todėl pavojingiausios jų dalys gali būti po žeme.
Toks yra rudeninis vėlyvis – dekoratyvus rudenį žydintis augalas, kaupiantis kolchiciną. Ši medžiaga veikia ląstelių dalijimąsi ir trikdo mikrovamzdelių funkciją. Nors kolchicinas naudojamas medicinoje ir biologiniuose tyrimuose, pats augalas nėra saugus. Apsinuodijimas gali būti sunkus ar mirtinas, pažeisti virškinamąjį traktą, kraujotaką ir organų veiklą.
Pavojingos ir pakalnutės, dažnai augančios senuose gėlynuose. Nuodingos yra visos jų dalys, o vaikus ypač gali vilioti gelsvai raudonos uogos. Pakalnutės, kaip ir rusmenės, turi stipriai širdį veikiančių medžiagų, todėl jų ragauti negalima. Rusmenės neturi tokių patrauklių uogų, todėl apsinuodijimų tikimybė gali būti mažesnė.
Šunpetrę galima palaikyti petražolėmis
Kai kurie pavojingi augalai į žmonių gyvenamąją aplinką patenka savaime. Nuodingoji šunpetrė gali augti daugiabučių kiemuose, apleistose ir nuošaliose vietose, daržuose, patvoriuose, pakrūmėse bei derlingame dirvožemyje.
Jos jauni lapai gali būti panašūs į petražolių ar kitų skėtinių šeimos prieskoninių augalų lapus. Todėl žmogus, daržo pakraštyje rinkdamas petražoles, gali netyčia pakenkti savo ar artimųjų sveikatai.
Dar nuodingesnė šunpetrės giminaitė – dėmėtoji mauda, laikoma vienu nuodingiausių Lietuvos augalų. Ji dažniausiai auga azoto ir organinių medžiagų gausiose vietose: prie fermų, ganyklų, mėšlynų, pakelėse ir apleistose kaimo teritorijose. Šio didelio augalo galima aptikti ir miestuose – upių pakrantėse, dykvietėse bei prie apleistų pastatų.
Rūta pavojinga ne tik paragavus
Kai kurie augalai gali pakenkti per odą, ypač jei po kontakto žmogus patenka į saulę. Tokia yra žalioji rūta, turinti furanokumarinų.
Šios medžiagos, sąveikaudamos su oda ir UV spinduliais, gali sukelti fitofotodermatitą. Tuomet oda parausta, ima deginti ir skaudėti, gali atsirasti pūslių bei ilgai išliekančių pigmentinių dėmių.
Su tokiais pažeidimais susiduria žmonės, kurie ravėdami ar prižiūrėdami gėlynus dirba plikomis rankomis, vilki trumpomis rankovėmis, o vėliau būna saulėje. Nors lietuvių kultūroje rūta turi švelnų simbolinį įvaizdį, sąlyčio su oda ir saulės poveikio derinys gali būti pavojingas.
Nuodingų augalų deginti nerekomenduojama
Žmonės kartais baiminasi, kad deginant nuodingus augalus jų veikliosios medžiagos su dūmais gali patekti į kvėpavimo takus. Vis dėlto daugumos sodo ir daržo augalų keliama rizika tokiomis aplinkybėmis yra menkai ištirta arba laikoma nedidele.
Augalų nedeginti dažniausiai rekomenduojama dėl bendrų žaliųjų atliekų tvarkymo taisyklių: sodo ir daržo atliekų deginimas yra ribojamas, todėl jas patariama kompostuoti.
Daugelį nuodingų augalų žmonės augina gėlynuose ir vėliau kompostuoja. Pavyzdžiui, darželinėje tulpėje yra junginių, galinčių sukelti apsinuodijimą ar odos dirginimą, tačiau tai nereiškia, kad ją reikėtų laikyti ypatinga atlieka ir deginti.
Lelijos katėms gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą
Naminiai gyvūnai dažnai jautrūs tiems patiems augalams kaip ir žmonės, tačiau katėms ypatingą pavojų kelia lelijos ir viendienės. Vandens lelijomis jų painioti nereikėtų.
Katėms ūmų inkstų nepakankamumą gali sukelti net labai mažas kontaktas: pakanka suėsti lapo ar žiedlapio dalį, nulaižyti nuo kailio žiedadulkes arba atsigerti vandens iš vazos, kurioje buvo šios gėlės.
Jeigu namuose laikoma katė, lelijų ir viendienių geriausia nelaikyti nei patalpose, nei gyvūnui pasiekiamose vietose.
Įtarus apsinuodijimą, simptomų laukti nereikėtų
Požymiai priklauso nuo augalo rūšies ir suvartoto kiekio. Žmonėms bei gyvūnams gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, gausesnis seilėtekis, mieguistumas ar silpnumas. Kai kurie augalai sukelia kvėpavimo, širdies veiklos ar nervų sistemos sutrikimų.
Jeigu vaikas, suaugęs žmogus ar gyvūnas paragavo nežinomo augalo, nereikėtų laukti, kol pasirodys simptomai. Reikėtų konsultuotis su specialistais ir stebėti nukentėjusiojo būklę.
Sutrikus sąmonei, prasidėjus traukuliams, pasunkėjus kvėpavimui ar įtarus širdies ritmo sutrikimus, būtina nedelsiant skambinti numeriu 112.
Netyčia prarijus galimai nuodingą augalą, negalima savavališkai sukelti vėmimo. Jei įmanoma, augalą reikėtų nufotografuoti arba išsaugoti jo pavyzdį – tai gali padėti specialistams greičiau nustatyti galimą apsinuodijimo priežastį.
Augalų pavojingumą lemia ne vien jų rūšis
S. Juzėnas atkreipia dėmesį, kad klaidinga visus augalus tiesiog skirstyti į nuodingus ir nenuodingus. Rizika priklauso nuo konkrečios rūšies, augalo dalies, suvartoto kiekio, paruošimo būdo, žmogaus amžiaus ir sveikatos būklės. Kai kuriais atvejais svarbios ir aplinkybės, pavyzdžiui, saulės poveikis po sąlyčio su augalo sultimis.
Prekyboje parduodamas ar sode augantis augalas taip pat nebūtinai yra visiškai saugus. Nuodingos gali būti tik tam tikros jo dalys – sėklos, vaisiai, svogūnai, šakniastiebiai, lapai ar sultys.
Turint namuose mažų vaikų ar augintinių, augalų savybių išmanymas gali būti toks pat svarbus kaip maisto produktų etikečių skaitymas.
Pirminiam rūšies nustatymui galima pasitelkti dirbtiniu intelektu paremtą programėlę „PlantNet“. Informacijos apie augalų savybes ir galimą nuodingumą galima ieškoti šaltinius nurodančioje PFAF duomenų bazėje, o biologinei įvairovei pažinti – platformoje „iNaturalist“, kur rūšis padeda nustatyti bendruomenė ir specialistai.
Vis dėlto programėlių pateiktą rezultatą reikėtų vertinti tik kaip preliminarią užuominą. Įtarus apsinuodijimą būtina nedelsiant kreiptis į specialistus.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
