Birštone gyvenantis Arūnas Mileris nuo vaikystės neria vąšeliu – vyrams neįprastu laikomu pomėgiu. Per daugiau kaip 40 metų jo rankose gimė šimtai įvairiausių darbų: nuo nedidelių padėkliukų kavos puodeliams iki sudėtingų raštų staltiesių.
Pastaruoju metu birštonietis vis dažniau kuria religine tematika. Tokie nėriniai ypač patinka užsieniečiams, todėl būtent juos pirkėjai nuperka dažniausiai.
Vąšelis jo rankose – nuo pradinių klasių
Vienam dideliam rankų darbo nėriniui Arūnas ilgai nedrįso ryžtis. Kūrinys buvo sudėtingas, o vyras abejojo, ar atsiras norinčių jį įsigyti. Vis dėlto jis nusprendė pabandyti ir darbui skyrė maždaug du su puse mėnesio.
Šis nėrinys autoriui iki šiol yra mieliausias širdžiai. Be to, tai kol kas brangiausiai parduotas jo darbas – už jį Arūnas gavo 700 eurų. Jis sako stengiąsis kurti didelius gaminius, o atsiradę pirkėjai hobį kartais leidžia paversti ir uždarbiu.
Nerti vąšeliu Arūnas išmoko pradinėse klasėse, kai gyveno vaikų namuose. Nors vąšelį laiko ne taip, kaip mokoma, dėl to dar mokykloje sulaukdavo pastabų, vyras juokauja, kad įrankį reikia laikyti tvirtai – lyg ūkininkui, kad nepabėgtų.
Kilpą po kilpos Arūnas sugeba kabinti beveik nežiūrėdamas. Geriausiai jam sekasi dirbti rytais: atsikėlęs anksčiau, kelias valandas neria iki darbo pradžios. Dažniausiai tai daro namuose, tačiau ilgesnėse kelionėse vąšelį ir siūlų kamuoliuką pasiima į autobusą ar lėktuvą.
Vieniems toks pomėgis atrodo labiau moteriškas, kiti stebisi vyro kantrybe bei kruopštumu. Pačiam Arūnui nėrimas pirmiausia yra hobis ir malonumas.
Per gyvenimą sukūrė šimtus darbų
Birštono muziejuje Arūnas išdėliojo skirtingus savo kūrinius. Tikslaus jų skaičiaus jis nežino, nes per gyvenimą nunėrė šimtus darbų. Vyro teigimu, jei visi kada nors parduoti nėriniai sugrįžtų, muziejuje jiems veikiausiai nepakaktų vietos.
Mažesni kūriniai padaromi gana greitai. Arūnas juos prilygina saldainiui vaikui – vienas savaitės darbas. Gavęs užsakymą padėkliukams puodeliams, jis neria prieš darbą, per pietus ir vakare, todėl per dieną gali nunerti pusę komplekto.
Didesniems ir sudėtingesniems darbams reikia gerokai daugiau susikaupimo. Tenka skaičiuoti, dėlioti raštą ir saugotis klaidų. Arūnui yra tekę nėrinį ardyti ir pradėti iš naujo: vieną kraštą jis buvo padaręs tarsi sijoną, todėl sukandęs dantis viską išardė.
Vyras sako stengiąsis nesiblaškyti – pradėjęs dirbti susitelkia į vieną darbą ir visa kita nustumia į šalį.
Didžioji dalis jo kūrinių iškeliauja į užsienį, nes Lietuvoje tokių nėrinių perkama nedaug. Religine tematika sukurti darbai ypač dažnai keliauja į Lenkiją, Italiją arba emigravusiems lietuviams.
Arūnas turi ir didelę svajonę – planuoja nunerti beveik 3 kvadratinių metrų dydžio „Paskutinę vakarienę“. Vyras jau viską pasiruošė ir apskaičiavo, tačiau dar ieško plonesnių siūlų. Šio kūrinio jis neketina parduoti – planuoja jį įsirėminti ir pasilikti namuose.
Tekstą naujienų portalui tv3.lt pritaikė praktikantė Aira Švagždytė.
