Ilgaamžiai, atsparūs ir dekoratyvūs net pasibaigus žydėjimui varpiniai augalai vis dažniau sodinami Lietuvos kiemuose ir soduose. Želdynų dizainerė, „Gervių sodų“ įkūrėja bei Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja Reda Kazokevičienė teigia, kad šie augalai nereikalauja daug priežiūros, retai nukenčia nuo graužikų ar kitų kenkėjų, o jų šluotelės, pasidengusios šerkšnu, išlieka patrauklios ir žiemą.
Nors Lietuvoje geriausiai žinomi miskantai, dėmesio vertų varpinių augalų pasirinkimas yra gerokai platesnis. Specialistės teigimu, jie ypač tinka natūralistinio stiliaus želdiniams, kuriuose siekiama didesnės harmonijos su gamta. Vėjyje judančios šluotelės ir šnarantys lapai sukuria pievą primenantį vaizdą, o žiemai palikti stiebai tampa prieglobsčiu vabzdžiams bei smulkiems paukščiams.
Dėl šios priežasties varpinių augalų nereikėtų skubėti nukirpti rudenį. R. Kazokevičienė pataria tai daryti pavasarį. Žiemai palikti stiebai ir lapai saugo augalus nuo šalčio bei vėjo, o jų tankmėje mažosios gyvybės formos randa užuovėją, maisto ir pastogę. Taip ilgiau išlaikomas ir želdyno dekoratyvumas.
Trys augalai, kurie sodą puošia ir rudenį, ir žiemą
Norintiems, kad sodas būtų patrauklus ne tik vasarą, specialistė siūlo rinktis miskantus, melsvąsias melvenes ir rykštėtąsias soras.
Miskantai Lietuvoje žinomi bene geriausiai. R. Kazokevičienė pasakoja, kad želdintojai juos pradėjo sodinti maždaug prieš dvidešimt metų, kai žiemos buvo kitokios, o tinkamų veislių pasirinkimas – nedidelis. Tuo metu iš augintų miskantų gerai žiemojo tik „Flamingo“ veislė. Dabar, dėl šiltesnių vasarų ir ne tokių atšiaurių žiemų, galima rinktis iš daugybės veislių.
Didžiausias miskantų dekoratyvumas išryškėja rudenį, kai pasirodo jų šluotelės. Jos gali būti tiek tankios, tiek purios, o spalvos varijuoja nuo balkšvų, žalsvų ir gelsvų iki ryškiai rausvų. Miskantai dera su medžiais, krūmais ir žydinčiais daugiamečiais augalais.
Nors šie augalai yra aukšti ir tvirti, vizualiai jie neužima daug vietos. Be to, visą savo aukštį miskantai pasiekia tik vasaros pabaigoje. Todėl pirmoje vasaros pusėje sode dar nebūna aukšto akcento, o rudenį ir žiemą galima mėgautis jų išvaizda bei vėjo keliamu šnarėjimu.
Melsvoji melvenė išsiskiria tuo, kad yra vietinis Lietuvos augalas. Ji dažniausiai natūraliai auga šlapiuose, molinguose arba durpinguose dirvožemiuose. R. Kazokevičienės įkurtuose soduose auginama „Heidebraut“ veislė turi stambesnes rusvo atspalvio šluoteles.
Melvenės išvaizda keičiasi priklausomai nuo oro. Per lietų šluotelės šiek tiek nusvyra, ant jų susikaupia rasos lašeliai, o sausam orui sugrįžus augalas vėl išsitiesina ir gražiai atsiskleidžia saulėje. Ypač įspūdingai jis atrodo saulei tekant ar leidžiantis.
Rykštėtoji sora, specialistės nuomone, soduose dar naudojama per retai. Tai nereiklus ir ilgaamžis augalas, rudenį išsiskiriantis pasikeitusiomis šluotelių bei lapų spalvomis. Kai dauguma kitų augalų jau nebežydi, vėlyvas sorų žydėjimas suteikia sodui papildomo dekoratyvumo.
Vien augalų pasirinkimo nepakanka
Planuojant želdyną svarbu atsižvelgti ne vien į augalo išvaizdą. Reikėtų įvertinti jo poreikius, augimo sąlygas ir tai, kaip jis derės su kitais augalais. Specialistė rekomenduoja pasitarti su profesionalais, nes taip galima išvengti netinkamų sprendimų ir dažno augalų persodinimo.
Kaip parinkti augalus, suderinti jų spalvas bei formas ir pritaikyti juos konkrečiai aplinkai, R. Kazokevičienė moko būsimuosius dekoratyvinio apželdinimo darbuotojus Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Pasak jos, šių specialistų poreikis yra didelis – savo darbą gerai išmanantys želdintojai turi tiek užsakymų, kad vos spėja juos įgyvendinti.
Vaizdo reportaže galima iš arčiau susipažinti su varpiniais augalais ir išgirsti praktinius R. Kazokevičienės patarimus.
