Po audros dešimtys tūkstančių žmonių liko be elektros, o kai kuriuose namuose jos teko laukti net kelias paras. Elektros poreikis tuo metu tik auga: vis daugiau būstų šildomi šilumos siurbliais, daugėja elektromobilių, saulės elektrinių ir kaupiklių. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos elektros tinklas pasirengęs tokiems pokyčiams.
Lenkijos operatorius atsiuntė Lietuvai pagalbą – šalies pietuose jis padės ESO likviduoti didžiausios per kelis dešimtmečius audros padarinius.
Laidoje „Dienos pjūvis“ apie tai diskutavo Kauno technologijos universiteto docentas, energetikos žinovas Daivis Virbickas ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
Viešojoje erdvėje ieškoma atsakingų už elektros infrastruktūros būklę ir jos atnaujinimą. Tačiau pašnekovai pabrėžė, kad dabartinė padėtis susiformavo ne per vieną dieną, todėl ir jos sprendimas pareikalaus nuoseklaus planavimo.
D. Virbickas teigė apgailestaujantis, kad technologijų amžiuje žmonės ir verslas vis dar gali likti be elektros. Jis palinkėjo sėkmės ESO darbuotojams, rangovams ir subrangovams, tačiau atkreipė dėmesį, kad prie darbų galėtų prisidėti ir savivaldybės, turinčios komunalinių pajėgų. Medžiams pjauti ir trasoms valyti, jo vertinimu, nebūtina itin aukšta kvalifikacija.
Ekspertas pabrėžė, kad visų linijų negalima vertinti vienodai. Vienos jų yra tranzitinės ir žiedinės – joms sutrikus be elektros gali likti keli miestai ar mikrorajonai. Kitos yra atšakinės ir aptarnauja vieną kvartalą ar kelias sodybas. Todėl prieš priimant sprendimus būtina įvertinti tinklo konfigūraciją, linijų svarbą ir tai, ar rezervinės linijos taip pat nekerta miškingų teritorijų.
Atlikus technologinę, inžinerinę ir ekonominę analizę, pagrindinėmis priemonėmis galėtų tapti kabelių tiesimas, elektros linijų trasų valymas ir generatorių naudojimas ten, kur jų pakanka.
D. Virbickas taip pat perspėjo, kad vien pasiūlymo visiems įsigyti generatorių nepakanka. Jei įrenginys naudojamas tik du kartus per metus, jis gali nebeužsivesti dėl išsikrovusio akumuliatoriaus, nepakeistų tepalų ar degalų trūkumo. Todėl reikėtų apsvarstyti sistemą, kuri leistų generatorius laiku pristatyti tiems, kam jų labiausiai reikia.
Pasak eksperto, energetikos sistemą valdyti sudėtinga, tačiau energetikos įmonių vadovybėje trūksta energetinį išsilavinimą turinčių specialistų. Jis atkreipė dėmesį į ESO valdybą: nors visi šeši jos nariai yra profesionalūs ir gerai valdo kaštus, nė vienas neturi energetinio išsilavinimo.
D. Virbicko vertinimu, vadybinis požiūris dažnai skatina mažinti išlaidas, o inžineriniai sprendimai neretai reikalauja priešingai – didesnių investicijų. Todėl, jo manymu, ilgalaikius sprendimus turėtų lemti ne vien kaštų mažinimas.
Jis pabrėžė, kad problemos neįmanoma išspręsti per parą. Reikalinga ilgalaikė analizė, prioritetų nustatymas, planas, investicijos ir prireikus skolintos lėšos.
Kabelių Lietuvoje daugėtų, tačiau jų nepakanka
M. Nagevičius priminė, kad ESO 2024 metais patvirtino bendrą investicijų planą, kuriame numatyta apie 3,3 mlrd. eurų investicijų. Dalis šių lėšų būtų skiriama esamoms linijoms keisti ir kabeliams tiesti. Iki 2028 metų planuojama pakloti apie 2 tūkst. kilometrų kabelių.
Šis skaičius gali atrodyti nedidelis, nes ESO valdo apie 55 tūkst. kilometrų 10 kilovoltų linijų. Vis dėlto pirmiausia numatyta kabeliuoti miškingas vietoves, kur elektros linijoms didžiausią pavojų kelia medžiai. Dabar svarstoma kabelių tinklą išplėsti iki 6 tūkst. kilometrų.
Miškingose teritorijose yra apie 9 tūkst. kilometrų tokių linijų, o maždaug pusė jų jau yra kabelinės. Todėl siūlomas sprendimas iš esmės reikštų, kad miškuose būtų atsisakyta oro linijų.
Tačiau kabelių tiesimas visur nebūtų racionalus. Kabelis kainuoja maždaug du ar tris kartus daugiau nei oro linija, todėl laukuose tokios investicijos gali būti neproporcingos.
M. Nagevičius pabrėžė, kad kabelis sprendžia konkrečią problemą – apsaugo nuo elektros tiekimo nutrūkimo medžiui užvirtus ant linijos. Tačiau jis nepadeda nuo teroristinių išpuolių, karinės agresijos ar technologinių gedimų.
Energetikos atsparumą, jo teigimu, galėtų didinti mikrotinklai, generatoriai, prie skirstymo tinklų prijungtos baterijos, išmanus valdymas ir galimybė naudoti vartotojų pagamintą elektrą. Ši galimybė tampa vis aktualesnė, nes daugėja gaminančių vartotojų ir kaupimo baterijas turinčių žmonių. Ateityje elektrą į tinklą galėtų tiekti ir elektromobilių akumuliatoriai.
Todėl kabeliai tam tikrose vietose būtini, tačiau jie nėra universalus atsakas į visas grėsmes.
Lietuvoje galėtų atsirasti apie 400 mikrotinklų
M. Nagevičiaus teigimu, Lietuvoje galėtų būti sukurta apie 400 mikrotinklų, nes šalyje yra maždaug 400 „Litgrid“ ir ESO pastočių. Tokie sprendimai neturėtų tapti individualia kiekvieno gyventojo užduotimi – juos turėtų įgyvendinti energetikos specialistai.
Visiškai autonominis mikrotinklas, nutrūkus elektros tiekimui, atsijungtų nuo „Litgrid“, automatiškai susisinchronizuotų ir pradėtų veikti naudodamas bateriją bei rezervinį elektros gamybos šaltinį.
Pašnekovas pripažino, kad tokia sistema kainuotų daug. Jei ją įgyvendintų pati ESO, išlaidos siektų milijardus eurų, o visam projektui reikėtų mažiausiai dešimtmečio. Vis dėlto, jo nuomone, ESO investicijų kryptį reikėtų nuosekliai kreipti būtent į didesnį tinklo atsparumą.
M. Nagevičius svarstė, kad dabartinė 2024 metų ESO investicijų programa, įvertinus didėjančias įvairaus pobūdžio grėsmes tinklui, galėtų būti peržiūrėta ir labiau orientuota į saugumo stiprinimą.
Planuojant kiekvieną investiciją, reikėtų galvoti ne tik apie dabartinį poreikį, bet ir apie tai, kokį tinklą norima turėti po 10–15 metų. Ilgalaikis tikslas, pasak jo, turėtų būti lankstus ir atsparus tinklas, gebantis veikti įprastomis sąlygomis bei prisitaikyti prie kintančios vėjo ir saulės elektrinių gamybos.
Jeigu nutrūktų svarbi perdavimo linija, mikrotinklai galėtų atsiskirti ir veikti autonomiškai. Visą laidą „Dienos pjūvis“ galima žiūrėti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.
