Naujus mokslo metus mokyklos pradeda ne tik sugrįžtančiais mokiniais, bet ir naujai permąstydamos ugdymą. Dirbtiniam intelektui (DI) tapus kasdieniu įrankiu, per kelias sekundes galinčiu pateikti informaciją, paaiškinti sudėtingas temas ar padėti atlikti užduotis, vis dažniau klausiama, kokia ateityje bus mokytojo paskirtis.
Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė mano, kad mokytojo vertę vis mažiau apibrėš sukauptos žinios. Daug svarbesni taps gebėjimai užmegzti ryšį su vaiku, stiprinti jo sąmoningumą ir ugdyti žmogiškumą.
S. Petraitienės teigimu, individualus dėmesys mokiniui visada buvo reikšmingas, nes ugdymas grindžiamas žmogišku mokytojo ir vaiko ryšiu. DI galint sugeneruoti reikalingas žinias, mokytojas, savo autoritetą grindžiantis vien tuo, ką žino, nebegalės konkuruoti su mašinomis. Ateityje labiausiai reikės pedagogų, kurie padės vaikams tapti sąmoningesniems ir rūpinsis jais. Žmogiškas ryšys, jos manymu, gali tapti ne tik ypatinga vertybe, bet ir elitine paslauga.
Ugdymo tikslas – ne vien sukaupti žinias
Technologijų raida verčia iš naujo svarstyti, kokių gebėjimų vaikams prireiks ateityje. Informaciją vis lengviau pasiekiant technologijomis, vien žinių kaupimas nebegali būti pagrindinis ugdymo siekis.
Paklausta, ką pirmiausia pakeistų Lietuvos švietimo sistemoje, jei turėtų tokią galimybę, mokyklos direktorė įvardijo ne naujas programas ar technologinius sprendimus. Jos prioritetas būtų vaikų sąmoningumo ugdymas.
S. Petraitienė pabrėžia, kad vaikams reikėtų kuo anksčiau padėti suprasti savo pašaukimą ir išmokti mylėti žmones. Artėjant robotų bei DI erai, svarbiausia, jos teigimu, išlieka žmogiškumo ugdymas ir gebėjimas išlikti Žmogumi.
Vaikui augant keičiasi ir šeimos lūkesčiai
Rinkdamiesi mokyklą tėvai, pasak S. Petraitienės, pirmiausia ieško pasitikėjimo. Jiems svarbu žinoti, kad gali kliautis ir ugdymo įstaiga, ir joje dirbančiais pedagogais. Vis dėlto lūkesčiai skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus.
Kol vaikas mažas, tėvams svarbiausia, kad jis būtų mylimas ir mokykloje gerai jaustųsi. Vaikui paaugus, prioritetai pasikeičia – tuomet iš mokyklos tikimasi aukštesnių pasiekimų, padėsiančių siekti profesinės sėkmės.
Direktorės teigimu, tvirtą mokyklos ir šeimos partnerystę kuria abipusis pasitikėjimas. Jis leidžia suderinti vaiko emocinę gerovę, individualius poreikius ir akademinius tikslus.
Pasitikėjimas mokykla neatsiejamas nuo joje dirbančių mokytojų, tačiau gerų pedagogų, anot S. Petraitienės, šiuo metu trūksta. Mokytojo profesijos prestižą, jos manymu, lemia ne tik atlyginimas, bet ir autoritetas, geras vardas bei visuomenės pagarba.
Jaunam pedagogui dažnai tenka nueiti ilgą kelią, kol jis tampa autoritetu, tačiau mokytojų, turinčių pašaukimą dirbti su vaikais, yra. Tokiems specialistams svarbu rūpintis savo reputacija, nuolat mokytis ir tobulinti pedagoginį meistriškumą. S. Petraitienė mano, kad geram pedagogui iš jauno specialisto užaugti prireikia bent dešimties metų.
Mokyklos istorijoje – pirmoji abiturientų laida
Šie mokslo metai Sonatos Petraitienės vadovaujamai mokyklai bus ypatingi – pirmą kartą jos istorijoje bus išlydėta abiturientų laida. Dėl to vienu svarbiausių metų darbų taps gimnazistų rengimas valstybiniams brandos egzaminams.
Istorinę progą mokyklos bendruomenė įprasmins ir per mokslo metų pradžią. Rugsėjo 1-ąją ji pasitiks neseniai Anapilin išėjusios poetės Violetos Palčinskaitės, su kurios kūryba užaugo ne viena Lietuvos vaikų karta, eilėraščio „Taip mes tapome suaugę“ žodžiais.
