Telšiuose gyvenančiai Vaidai Motuzaitei diagnozavus ketvirtos stadijos krūties vėžį su metastazėmis, moteris buvo tokios būklės, kad nebegalėjo vaikščioti, kalbėti ar normaliai valgyti. Medikai svarstė, ar ji apskritai išgyvens. Šiandien 40-metė Vaida vis dar gydoma, lanko jogą ir mankštas, o sunkiausiu metu jai padeda tikėjimas Dievu, dukros palaikymas ir stiprus noras gyventi.
„Aš labai norėjau gyventi. Net kai atrodė, kad kūnas jau nebeklauso, viduje vis tiek jaučiau norą kovoti“, – sako moteris.
Į pirmuosius ženklus nekreipė dėmesio
Pasak Vaidos, sveikatos problemos prasidėjo gerokai anksčiau nei buvo nustatyta tikroji diagnozė. Ją kamavo nuolatinis silpnumas, energijos trūkumas, kūno drebulys. Lipti laiptais ar sportuoti tapo sunku.
Moteris manė, kad savijautą lemia anemija, todėl apie onkologinę ligą negalvojo. Kartais ji jausdavosi taip silpnai, kad atrodydavo tuoj nugriūsianti, tačiau šiuos simptomus priskyrė ankstesnėms sveikatos problemoms.
Po sukrėtimų asmeniniame gyvenime Vaida patyrė keistą epizodą: jai pasirodė, kad iš gerklės žemyn nuslinko gumulas, ji išgirdo stiprų garsą, pajuto skausmą ir pradėjo dusti. Moteriai sunku apibūdinti, kas tiksliai įvyko, tačiau tas momentas jai įsiminė.
Netrukus po maudynių duše ji pastebėjo, kad viena krūtis tapo gerokai didesnė ir pradėjo skaudėti. Vėliau pokyčiai atsirado abiejose krūtyse, išryškėjo guzeliai, ėmė skaudėti kaklo ir pažastų limfmazgius.
Vaida kreipėsi į gydytoją, nes nebesuprato, kas vyksta – svarstė, gal ją perpūtė, tačiau tokio skausmo gyvenime dar nebuvo patyrusi.
Per laukimą liga sparčiai progresavo
Gydytojai paskyrė echoskopiją, per kurią nustatyta, kad limfmazgiai stipriai padidėję. Vis dėlto tuo metu niekas aiškiai nepasakė, kad tai gali būti vėžys. Prasidėjo siuntimų, tyrimų ir vizitų pas skirtingus specialistus laikotarpis, o Vaidos būklė vis blogėjo.
Sausio pabaigoje ji jau nebegalėjo normaliai vaikščioti. Vėžys buvo išplitęs į kaulus, smegenis ir kitus organus. Maždaug pusantro mėnesio moteris praleido lovoje: nevaikščiojo, beveik nekalbėjo, nevalgė, vos prarydavo po šaukštelį maisto. Jai buvo skiriami stiprūs vaistai nuo skausmo.
Šį laiką Vaida vadina tikru pragaru. Ji norėjo gyventi, tačiau Klaipėdos medikams ligos neaptikus ir gydymo nepradėjus, jėgos ją beveik visiškai paliko.
Lūžiu tapo apsilankymas pas Kauno klinikų onkologę. Vaidos teigimu, iki tol Klaipėdoje ją lydėjo nežinomybė ir jausmas, kad itin sunki jos būklė nesulaukia reikiamo dėmesio.
Į kabinetą atvežta neįgaliojo vežimėliu, ji iš karto sulaukė gydytojos reakcijos į situacijos rimtumą. Onkologė stebėjosi, kodėl pacientė iki tol nebuvo tinkamai gydoma, nes Vaida jau beveik mėnesį negalėjo valgyti.
Gydytoja skubiai suorganizavo tyrimus, konsultavosi su kitais specialistais ir ieškojo būdų padėti. Buvo nuspręsta taikyti spindulinę ir biologinę terapiją, kuri tęsiama iki šiol. Chemoterapijos paskutinio kurso teko atsisakyti, nes moters būklė suprastėjo.
Vaida prisimena, kad medikai įspėjo negalintys garantuoti, jog ji atlaikys gydymą ir išgyvens. Nepaisant rizikos, gydymą nuspręsta pradėti.
Po gydymo teko iš naujo mokytis gyventi
Patekusi į Kauno medikų rankas Vaida pirmą kartą po pusantro mėnesio pajuto, kad jos būkle iš tiesų rūpinamasi ir atsirado galimybė gydytis. Tačiau pirmieji gydymo kursai buvo itin sunkūs.
Dvi savaites moteris beveik nemiegojo, ilsėdavosi vos po valandą ar dvi. Ji gulėdavo apsiklojusi keliomis antklodėmis, apsirengusi šiltais drabužiais, o visas kūnas drebėdavo. Vaida bijodavo užmigti, nes manė, kad gali mirti.
Tuo metu jos svarbiausiu atramos tašku tapo tikėjimas. Ji nuolat meldėsi ir prašė Dievo pagalbos, nes tikėjimas neleido pasiduoti.
Vėliau pasirodė pirmieji pagerėjimo ženklai, tačiau organizmas buvo labai nusilpęs. Vaida negalėjo normaliai vaikščioti ar pakelti rankų, todėl turėjo mokytis daugelio įprastų veiksmų iš naujo.
Didelę pagalbą jai suteikė dukra. Nors abi kartais verkdavo apsikabinusios, mergina stengėsi išlikti stipri, skatino mamą ir padėjo jai judėti. Kai Vaida pradėjo stotis, dukra eidavo kartu ir ragindavo mamą mokytis iš naujo.
Aštuonis mėnesius Vaida atkakliai siekė atgauti judėjimą. Pratimai ne kartą buvo lydimi ašarų, nevilties ir stipraus skausmo, tačiau moteris sau kartojo turinti stiprėti ir grįžti į gyvenimą.
Gydymas sustabdė ligą, bet pasekmės liko
Vaida pasakoja, kad gydymas turėjo ilgalaikių padarinių. Po chemoterapijos ir biologinės terapijos išsivystė neuropatija, sutriko rankų ir kojų jautrumas. Spindulinė terapija pažeidė kai kurias smegenų vietas, todėl nukentėjo atmintis.
Dabar moteris reguliariai lanko jogą ir tempimo treniruotes. Šie užsiėmimai padeda mažinti likusius ligos bei gydymo padarinius, nors gydytojai įspėja, kad dalis jų gali išlikti visą gyvenimą.
Vaida pabrėžia, kad nustojus judėti savijauta iš karto pablogėja, todėl su savo kūnu ji turi dirbti nuolat.
Kartu su medicininiu gydymu moteris ieškojo ir kitų pagalbos būdų: kreipėsi į žolininkus, kurie patarė, ką vartoti papildomai. Nors dalis žmonių į tai žiūrėjo skeptiškai, Vaida teigia pastebėjusi pokyčių. Po gydymo kraujui ilgai neatsistatant, vėliau jo rodikliai, pasak jos, pradėjo gerėti net gydytoją nustebinusiu tempu.
Nepaisant aplinkinių perspėjimų, kad tokiais būdais ji nepasveiks ar sau pakenks, Vaida sako neturėjusi kito pasirinkimo ir turėjusi galvoti apie save.
Vėžys vis dar nėra įveiktas, tačiau jo plitimą pavyko pristabdyti. Biologinė terapija tęsiama. Gydytoja anksčiau prisipažino nemanusi, kad Vaida išgyvens ir dar kartą įžengs į jos kabinetą.
Dabar žmonės, nežinantys jos istorijos, dažnai net neįtaria, kad ji serga onkologine liga. Net gydytoja į Vaidos būklę žiūri kaip į stebuklą.
Sunki liga pakeitė požiūrį į save
Onkologinė liga privertė Vaidą iš naujo įvertinti savo gyvenimą, santykius ir elgesį su savimi. Ji suprato ilgą laiką kitais rūpinosi labiau nei savimi: gelbėdavo žmones, juos suprasdavo ir atleisdavo, tačiau pati savęs nemylėjo.
Liga tapo skaudžia, bet svarbia pamoka apie asmenines ribas, emocinę sveikatą ir gebėjimą prašyti pagalbos. Anksčiau Vaida stengdavosi viską iškęsti pati, o dabar mokosi priimti kitų žmonių gerumą.
Į darbą ji kol kas grįžti negali. Nors labai norėtų gyventi įprastą gyvenimą, po biologinės terapijos jaučia stiprų nuovargį, svaigimą ir nedidelius kūno skausmus. Aktyvi ji gali būti tik dalį dienos, vėliau organizmas reikalauja poilsio.
Dėl to moteris susiduria ir su finansiniais sunkumais. Per mėnesį jai tenka išgyventi už maždaug 500 eurų siekiančias išmokas. Žiemą vien būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams ji išleidžia apie 400 eurų, todėl kasdienėms reikmėms lieka labai mažai.
Vaida pripažįsta, kad be dukros pagalbos nežinotų, kaip išsiverstų. Papildomai kainuoja ir priemonės, kurias ji naudoja organizmui stiprinti. Kartais jų tenka atsisakyti, nes nepakanka pinigų visoms išlaidoms.
Jos atrama – Dievas, dukra ir pačios noras gyventi
Liga padėjo Vaidai pamatyti, kiek daug neabejingų žmonių ją supa. Ji sako, kad onkologinė liga tarsi atsijojo jos aplinką – šalia liko tie, kurie iš tiesų palaiko ir yra kartu net tada, kai pagalbos neprašoma.
Moteris dėkoja žmonėms, kurie ją apkabina, palaiko ir padeda nepasijusti vienišai. Ši patirtis leido jai suprasti, kad yra mylima ir reikalinga.
Apibendrindama savo stiprybės šaltinius, Vaida įvardija tris svarbiausius dalykus: Dievą, dukrą ir save pačią. Ji pabrėžia, kad labai nori gyventi, dar daug pamatyti, patirti ir nuveikti.
Panašius sunkumus išgyvenantiems žmonėms ji linki nepasiduoti, kalbėti apie ligą, prašyti pagalbos, ieškoti palaikymo ir tikėti, kad net sunkiausią dieną gali pasirodyti šviesa.
Norintys prisidėti finansiškai gali tai padaryti žemiau nurodytais rekvizitais.
