Dirbtinis intelektas ir automatizacija sparčiai keičia darbo rinką, todėl vis dažniau svarstoma, ar technologijoms leidžiant tą patį darbą atlikti greičiau žmonėms reikėtų dirbti mažiau. Keturių darbo dienų savaitė iš tolimo sumanymo pamažu virsta įvairiose šalyse ir įmonėse išbandomu modeliu. Tačiau Lietuvoje apie visuotinį darbo laiko trumpinimą kol kas kalbama atsargiai: ekonomistų vertinimu, šalies produktyvumas ir technologinė pažanga tam dar nepakankami.
Prieš maždaug šimtmetį įsitvirtinusi penkių darbo dienų savaitė reikšmingai pakeitė visuomenę. Pramonės lyderiai ją diegė ne tik norėdami pagerinti darbuotojų sąlygas, bet ir siekdami reaguoti į ekonominius iššūkius.
Dabar, sparčiai vystantis dirbtiniam intelektui ir augant nerimui dėl darbo vietų ateities, vėl keliamas panašus klausimas: galbūt trumpesnė darbo savaitė padėtų visuomenėms lengviau prisitaikyti prie vykstančių pokyčių?
Ar daugiau poilsio gali padidinti našumą?
Vis daugiau tyrimų leidžia manyti, kad trumpesnė darbo savaitė gali būti naudinga ir darbuotojams, ir organizacijoms.
2025 m. atliktame keturių darbo dienų savaitės diegimo tyrime nustatyta, kad pagerėjo darbuotojų miegas, fizinis aktyvumas ir darbo bei gyvenimo kokybė. Taip pat fiksuotas teigiamas poveikis psichinei ir fizinei sveikatai.
Tyrimo duomenimis, sutrumpinus darbo laiką produktyvumas gali net padidėti, o pravaikštų ir darbuotojų kaitos rodikliai – sumažėti. Be to, toks modelis gali sustiprinti darbdavio reputaciją visuomenėje.
Vis dėlto reikšmingiausi pokyčiai pastebėti ne vien darbo vietoje. Tyrimų dalyviai nurodė daugiau laiko skiriantys šeimai ir draugams, bendruomeninei veiklai, fizinei bei psichinei sveikatai. Jie dažniau sportavo, užsiėmė pomėgiais ir rūpinosi savimi.
Paslaugų sektoriui tektų ieškoti naujų sprendimų
Keturių darbo dienų savaitę kritikuojantys žmonės pabrėžia, kad ją sudėtingiau pritaikyti sveikatos apsaugos, vaikų priežiūros, gamybos, svetingumo ir mažmeninės prekybos srityse.
Šiose veiklose paslaugos glaudžiai susijusios su konkrečiomis darbo valandomis, darbuotojų buvimu vietoje ir pakankamu personalo skaičiumi. Todėl sutrumpinus darbo laiką reikėtų dažniau keisti pamainų grafikus ir samdyti papildomų žmonių.
Tačiau tyrimų autoriai teigia, kad tai yra darbo organizavimo klausimai, o ne neįveikiamos kliūtys. Jų vertinimu, būtent šiuose sektoriuose visuomenė galėtų pajusti didelę trumpesnės darbo savaitės naudą.
Jie aiškina, kad geresnė sveikatos priežiūros ir slaugos darbuotojų savijauta bei mažesnis perdegimas galėtų pagerinti paslaugų kokybę ir sumažinti klaidų skaičių.
Didėjantis dėmesys darbo laiko trumpinimui siejamas su platesnėmis diskusijomis apie automatizaciją, produktyvumą ir darbo ateitį. Jei technologinė pažanga ir toliau didins našumą, teks spręsti, kam atiteks šio augimo nauda.
Tyrėjai pabrėžia, kad keturių darbo dienų savaitė nėra universalus modelis – skirtingose šalyse ir sektoriuose ji galėtų būti organizuojama nevienodai. Vis dėlto turimi duomenys rodo, jog kai kuriais atvejais dirbti mažiau įmanoma neprarandant produktyvumo.
Kai kurios įmonės pokyčius jau išbando
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė teigia, kad darbo santykiai palaipsniui keičiasi ir be politinių sprendimų.
Anot jos, dalis aukštos pridėtinės vertės įmonių jau lanksčiai vertina darbo valandas ir laisvadienių skaičių. Svarbiausia, kad užduotys būtų atliktos kokybiškai ir laiku. Kai kurios įmonės neriboja atostogų dienų arba išbando keturių darbo dienų modelį.
Ekonomistės nuomone, Lietuvai, kurios darbo rinka yra sekli, palaipsniui reikėtų judėti šia kryptimi ir siekti ne dirbti daugiau bei sunkiau, o dirbti išmaniau – diegti pažangias technologijas ir inovacijas.
Vis dėlto visuotiniam keturių darbo dienų savaitės įvedimui, jos vertinimu, Lietuvos ūkis dar nepasirengęs. Pasak I. Genytės-Pikčienės, tam nepasirengusi ir visa Europa.
Šiuo metu Lietuva susiduria su konkurencingumo rizikomis, todėl visuotinis darbo laiko trumpinimas situaciją galėtų dar labiau apsunkinti. Lietuvos ekonomikoje vis dar vyrauja vidutinės ir vidutiniškai žemos pridėtinės vertės veiklos, kuriose sukurta vertė tiesiogiai priklauso nuo išdirbto laiko.
Ekonomistė pabrėžia, kad keturių darbo dienų savaitė nėra fantazija, tačiau tam, kad ją galėtų taikyti vis daugiau įmonių, reikėtų didelių struktūrinių pokyčių: verslo ir viešojo sektoriaus investicijų į technologijas, švietimo ir perkvalifikavimo sistemos pertvarkos, nuolatinio gyventojų mokymosi ir gebėjimų pritaikymo prie besikeičiančių poreikių.
Taip pat kyla klausimas, ar sutrumpinus darbo savaitę nebūtų mažinami atlyginimai. I. Genytės-Pikčienės vertinimu, toks pasiūlymas darbuotojams nebūtų patrauklus, o pati trumpesnės darbo savaitės idėja būtų priimtina tik tuo atveju, jei algos nesumažėtų. Ekonomiškai ji būtų prasminga tik tada, jei produktyvumas išaugtų tiek, kad kompensuotų dėl trumpesnio darbo laiko patiriamus nuostolius.
Kodėl Lietuvai visuotinis modelis gali būti rizikingas?
Pasak ekonomistės, pavieniai pilotiniai projektai rodo, kad trumpėjant darbo savaitei produktyvumas gali padidėti, o darbuotojai ima mažiau laisvadienių. Tačiau tokie rezultatai pasiekiami ne visose veiklose – pirmiausia ten, kur darbo krūvį ir rezultatus galima aiškiai išmatuoti. Kitais atvejais pradinis produktyvumo šuolis vėliau gali išblėsti.
I. Genytė-Pikčienė pažymi, kad Lietuvos ekonomika dar tik pradeda technologinę transformaciją. Tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje dirba daug žmonių, kurių sukuriama vertė tiesiogiai susijusi su darbo vietoje praleistu laiku. Todėl sumažinus darbo dienų skaičių atsirastų tiesioginių nuostolių.
Jeigu Lietuva būtų vienintelė šalis, įvedusi visuotinį tokį ribojimą, tai galėtų sumažinti jos investicinės ir verslo aplinkos patrauklumą, palyginti su valstybėmis, kuriose įmonės išlaikytų daugiau pasirinkimo laisvės.
Ekonomistė skiria du scenarijus: viena yra, kai įmonės pačios pasirenka keisti darbo laiko modelius, ir visai kas kita, kai tokia tvarka nustatoma valstybės mastu. Pastaruoju atveju dalis kapitalo, ypač nuo išdirbto laiko priklausančiose veiklose, galėtų pasitraukti iš šalies.
Be to, trumpesnė darbo savaitė galėtų padidinti nedarbo riziką. Įmonės būtų priverstos sparčiau didinti efektyvumą ir produktyvumą, investuoti į automatizaciją, robotizaciją bei technologines naujoves, kartu mažinti priklausomybę nuo darbo rankų.
Tokie procesai būtų naudingi ekonomikos transformacijai, tačiau jie galėtų sukelti nedarbo šuolį. Ne visiems darbuotojams būtų lengva sugrįžti į darbo rinką, nes efektyvinimo sprendimus diegtų daugelis įmonių.
Dirbtinis intelektas keičia darbo rinkos taisykles
I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad automatizacija ir robotizacija jau leido atsisakyti dalies rutininių, specialių žinių nereikalaujančių darbų. Tuo metu dirbtinio intelekto proveržį ji vadina technologine revoliucija, radikaliai keičiančia darbo rinką ir temdančia kai kurių žinių ekonomikos profesijų perspektyvas.
Šie pokyčiai ypač aktualūs administravimo, analizės, klientų aptarnavimo, IT ir kitose srityse.
Istoriškai produktyvumo augimas buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių trumpinti darbo laiką. Jeigu tą patį prekių ir paslaugų kiekį galima pagaminti per trumpesnį laiką, teoriškai atsiranda galimybė mažinti darbo valandas nemažinant ekonominės produkcijos.
Vis dėlto, jei dirbtinis intelektas ir automatizacija reikšmingai padidins darbo našumą, visuomenė turės nuspręsti, kaip paskirstyti šią naudą: skirti ją didesnėms pajamoms, vartojimui, pelnui ar laisvalaikiui. Trumpesnė darbo savaitė galėtų būti vienas iš būdų dalį produktyvumo dividendų grąžinti darbuotojams.
