Vilniaus bažnyčiose ir kiemuose skambėjęs 32-asis Kristupo festivalis baigėsi. Renginys buvo pradėtas elektroninės bei akustinės muzikos eksperimentu „Expozicija IV“, o paskutiniai festivalio garsai nuskambėjo šv. Kazimiero bažnyčioje.
Šių metų festivalio tema buvo „Algoritmai“. Ji kvietė klausytojus atsitraukti nuo nuspėjamų pasirinkimų, automatinių muzikos rekomendacijų ir įprastų žanrų ribų. Festivalio vadovės Jurgitos Murauskienės teigimu, vasaros koncertai dar kartą parodė muzikos ir gyvo žmonių ryšio reikšmę – to, ko negali sukurti išmaniosios technologijos.
Pasak J. Murauskienės, festivalio kūrėjai svarstė, ar šiandienos pasirinkimuose dar lieka vietos smalsumui, netikėtumams ir tikram bendravimui. Publikos reakcija esą pateikė aiškų atsakymą: algoritmas gali rekomenduoti muziką, tačiau negali suplanuoti vakaro, kai pilnas kiemas klausytojų kartu su gitaros virtuozu Tommy Emmanueliu nepabūgsta lietaus.
Technologija taip pat negalėtų parengti koncerto, kuriame smuikininko Charleso Yango ir pianisto Peterio Dugano muzika ištrina ribą tarp klasikos ir populiariosios muzikos, ar vakaro, kai bliuzo ir bugi-vugi fortepijono meistro Henri Herberto pasirodymas baigiasi bendru šokiu. Algoritmas nenuspėtų nei kubietiškais ritmais suskambėjusio Mozarto, nei Donato Montvydo ir „Vilnius Voices“ susitikimo gospelo energijos, nei tylos, likusios po paskutiniųjų Richardo Galliano akordeono garsų.
Istorinis Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemas ir šią vasarą buvo pagrindinė festivalio erdvė. Į kiekvieną koncertą jis prisipildydavo klausytojų, kurie į pasaulinio garso atlikėjų pasirodymus rinkosi nepaisydami permainingų vasaros orų.
Kaip įprasta, festivalio pradžią paskelbė nemokami muzikiniai piknikai Bernardinų sode. Juose skambėjo klasikinė muzika ir autorinės dainos. J. Murauskienė džiaugėsi, kad programa apėmė skirtingus žanrus, juos sujungė netikėtais deriniais, tačiau išlaikė vientisumą. Pasak jos, programą susiejo muzikinės akimirkos, kurių neįmanoma apskaičiuoti, o svarbiausiu festivalio elementu tapo smalsi ir naujoms patirtims atvira publika.
Festivalio vadovė dėkojo atlikėjams, partneriams, renginį finansavusiai Lietuvos kultūros tarybai, Vilniaus miesto savivaldybei, Kazickų šeimos fondui, komandai ir ypač gausiai šią vasarą koncertuose dalyvavusiems klausytojams. Anot jos, publika leidosi nustebinama ir patvirtino pagrindinę festivalio mintį – smalsumas tebėra stipresnis už algoritmą.
Neatskiriama Kristupo festivalio dalis – Kazickų šeimos fondo remiamas ciklas „Sakralinės muzikos valandos“. Šią vasarą jis į šv. Kazimiero bažnyčią sukvietė atlikėjus iš įvairių pasaulio šalių. Nemokamų koncertų ciklą pradėjo tarptautinį pripažinimą pelnęs Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, sopranas Vismantė Vasaitytė-Benkunskienė ir vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur.
Ciklo meno vadovė R. Marcinkutė-Lesieur teigė, kad šią vasarą Vilniuje susitiko skirtingi žemynai, kultūros ir muzikos tradicijos. „Sakralinės muzikos valandose“ buvo galima išgirsti jaunųjų „Dagilėlio“ dainininkų balsus ir šimtmečius puoselėjamą Kembridžo chorinę tradiciją, taip pat atlikėjus iš Pietų Korėjos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos ir Japonijos.
Kartu su Čikagos lietuvių operos choru klausytojai patyrė, kad lietuvybė gali peržengti laiko ir atstumo ribas, o iš Berlyno atvežta muzikinė dovana priminė, jog muzikoje sienos yra labai sąlyginės.
70-metį minintis Čikagos lietuvių operos choras šv. Kazimiero bažnyčioje surengė ypatingą koncertą, skirtą šviesios atminties Aleksandros ir Juozo Kazickų santuokos metinėms.
R. Marcinkutė-Lesieur pabrėžė, kad galimybė į aukščiausio meninio lygio koncertus pakviesti visus norinčiuosius yra viena svarbiausių „Sakralinės muzikos valandų“ tradicijų. Jos manymu, sakralumo gali suteikti tai, kas bent trumpam priverčia sustoti ir pajusti, kad pasaulis yra didesnis už kasdienius rūpesčius, naujienų srautą ar neatsakytus elektroninius laiškus. Mažu stebuklu ji vadino ir valandą, praleistą neatsidarius telefono.
Ciklo meno vadovė įsitikinusi, kad nemokamas koncertas nėra bevertis. Jo vertę kuria žmonės, nusprendę atverti bažnyčios duris.
Žvelgdami į pilną bažnyčią, rengėjai juokavo, ar Vilniuje dar liko žmonių, kurie nebuvo atėję į koncertą. Tarp klausytojų buvo skirtingo amžiaus ir patirties žmonių: vieni šioje bažnyčioje jau daugelį metų turi mėgstamiausią suolą, kiti „Sakralines valandas“ atrado tik šiemet. R. Marcinkutė-Lesieur dėkojo visiems, kurie atėjo klausytis ir atsivedė draugų.
Su klausytojais Kristupo festivalis atsisveikino iki kitų metų. J. Murauskienė jau atskleidė kitų metų renginio temą: kai pasaulis praranda orientyrus, kryptį gali rodyti tie, kurie savo srityse ją brėžia. Liepą ir rugpjūtį vyksiančiame festivalyje atlikėjai taps programos švyturiais, o jų muzika – švyturiu klausytojams.
Tarptautiniu kokybės ženklu „EFFE Label“ įvertintas festivalis koncertais Vilniuje ir Lietuvos regionuose sieks būti švyturiu ir tiems, kurie nerimo kupiname pasaulyje ieško atokvėpio bei bendrystės.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
