Teisėsaugai paskelbus apie dviem kunigams pareikštus kaltinimus seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš vaikus ir perduotas bylas teismui, Vilniaus universiteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas teigė, kad pati tokia žinia jo nenustebino. Panašių atvejų buvo nustatyta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse.
Vis dėlto mokslininkui kelia nuostabą tai, kad galimi nusikaltimai galėjo tęstis 23 metus, o apie juos, kaip teigiama, niekas nesužinojo.
Didžiausia nuostaba – ilgas laikotarpis
G. Sakalauskas interviu Eltai sakė, kad seksualinės prievartos atvejai neretai iškyla uždarose struktūrose, kuriose vieni žmonės turi autoritetą ir galią kitų atžvilgiu, o kiti privalo paklusti. Jo vertinimu, Bažnyčia yra viena iš institucijų, kuriose tokio pobūdžio išnaudojimui gali susidaryti palankios sąlygos.
Kriminologas nurodė, kad panašūs atvejai Lietuvoje iškyla kas kelerius metus. Jis taip pat priminė didelį tyrimą Vokietijoje ir skandalus Prancūzijoje bei Kanadoje. Todėl vien tai, kad seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus įtariami kunigai, jo nestebina.
Tačiau kitokią reakciją kelia prokuratūros nurodytos aplinkybės, kad vienam iš kunigų inkriminuojami nusikaltimai 34 epizoduose, o galimi veiksmai galėjo tęstis daugiau nei du dešimtmečius.
Anot G. Sakalausko, po Antrojo pasaulinio karo panašūs nusikaltimai dažnai buvo susiję su uždaromis institucijomis, pavyzdžiui, vienuolynais, kuriuose buvo globojami našlaičiai. Tuo metu apie tokius atvejus buvo mažiau viešai kalbama, Bažnyčios sakralumu labiau tikėta, o nusikaltimai dažnai nebuvo nei žinomi, nei tiriami.
Šiandien visuomenė apie seksualinį vaikų išnaudojimą žino gerokai daugiau, todėl, kriminologo teigimu, sunku patikėti, kad tiek metų galėję trukti nusikaltimai nebuvo pastebėti. Ypač abejonių kelia tai, kad apie situaciją galėjo nežinoti Bažnyčios hierarchai. Kunigas dirbo ne vienoje parapijoje, bendravo su parapijiečiais ir tikinčiaisiais, tad tam tikri požymiai, G. Sakalausko manymu, turėjo būti matomi.
Bažnyčios autoritetas išskiria šiuos atvejus
Kriminologas pabrėžė, kad seksualiniai nusikaltimai Bažnyčios aplinkoje iš esmės turi bendrų bruožų su nusikaltimais kitose institucijose. Jie dažnai įvyksta ten, kur egzistuoja aiški galios disproporcija, pavyzdžiui, kalėjimuose ar globos namuose.
Bažnyčios atveju ši disproporcija esą ypač ryški, nes dvasininkas ne tik dirba su vaikais, bet ir turi dvasinį autoritetą. Išskirtinę reikšmę suteikia visuomenės lūkestis, kad Bažnyčia bus moralinis ir dvasinis autoritetas. Todėl itin skaudu, kai žmogus, laikomas tarpininku tarp Dievo ir tikinčiųjų, pats padaro sunkius nusikaltimus.
G. Sakalauskas kaip pavyzdį pateikė Vokietiją, kur paaiškėjus kunigų seksualinio vaikų išnaudojimo atvejams milijonai žmonių atsitraukė nuo Bažnyčios ir nusprendė nebepriklausyti šiai institucijai.
Jo teigimu, Bažnyčia taip pat siekia išsaugoti savo autoritetą ir autonomiją. Katalikų požiūriu, ji nėra valstybės dalis, todėl galimus skandalus mėgina spręsti savo viduje. Dėl to gali kilti įtampa tarp valstybės interesų, baudžiamojo persekiojimo ir Bažnyčios požiūrio į tokius atvejus.
Vertindamas Gintaro Grušo ir prokuroro Justo Lauciaus pranešimus, kriminologas teigė tarp eilučių įžvelgiantis Bažnyčios bendradarbiavimą su teisėsauga. Tačiau, jo manymu, tokio bendradarbiavimo būna ne visada.
G. Sakalauskas atkreipė dėmesį, kad Bažnyčia turi savus veikimo mechanizmus. Vienas jų – kunigų perkėlimas į kitas parapijas, kai žinoma apie galimą grėsmę sulaukti griežtų pasekmių. Jo vertinimu, taip galėjo būti siekiama apsaugoti dvasininkus. Kitose struktūrose, pavyzdžiui, vaikų darželiuose ar globos namuose, tokia institucijos laikysena esą nebūtų įprasta.
Institucija, veikianti pagal savas taisykles
G. Sakalauskas teigė nežinantis mokslinių tyrimų, kurie aiškiai parodytų, kad Bažnyčia labiau linkusi slėpti pedofilijos atvejus nei kitos institucijos. Vis dėlto, jo teigimu, procesai rodo, kad Bažnyčia problemas dažnai bando spręsti pagal savo vidines taisykles, remdamasi hierarchija.
Tokie pavyzdžiai, anot jo, buvo matomi Vokietijoje, o panašių situacijų veikiausiai esama ir kitose šalyse. Kriminologas priminė Lenkijoje kilusius skandalus, po kurių atsistatydino ir kai kurie vyskupai.
Bažnyčią, pasak G. Sakalausko, išskiria tai, kad ji neturi kito tiesioginio analogo: tai institucija, veikianti tarsi už valstybės ribų, turinti kanonų teisę, savas priemones ir kitokį požiūrį į kaltininką.
Bažnyčios pradėtos prevencinės priemonės, įskaitant nederamo elgesio prevencijos mokymus, kriminologo vertinimu, yra sveikintinos, tačiau negali būti laikomos panacėja. Jei žmogus nori išnaudoti vaikus, vien mokymai nebūtinai jį sustabdys. G. Sakalauskas taip pat pažymėjo, kad prieš 4–5 metus Bažnyčios komunikacija šia tema buvo gerokai prastesnė nei dabar.
Kodėl kunigų pavardės neviešinamos?
Nei prokuratūra, nei Vilniaus arkivyskupija viešai neįvardijo baudžiamojon atsakomybėn patrauktų kunigų pavardžių. Tai grindžiama nekaltumo prezumpcija ir būtinybe apsaugoti galimas aukas.
G. Sakalauskas tokią poziciją laiko pagrįsta. Jo nuomone, iki teismo neturėtų būti skelbiamos neviešų asmenų pavardės, nors šiuo atveju jos netrukus vis tiek tapo žinomos.
Viešumoje taip pat keliama versija, kad pavardžių paskelbimas galėtų paskatinti į teisėsaugą kreiptis daugiau galimų nukentėjusiųjų. Kriminologas sutiko, kad po viešai paskelbtų pranešimų apie galimus nusikaltimus visuomenė tampa jautresnė, todėl gali padaugėti kreipimųsi. Tačiau ne visi tokie pranešimai būtinai pasitvirtina. Jis abejojo, ar vien dėl šių dviejų kunigų bylų atsirastų reikšmingai naujos informacijos, nes tyrimas, tikėtina, buvo vykdomas ilgą laiką ir pareigūnai išsiaiškino tai, ką galėjo.
Aukoms prabilti trukdo pasitikėjimas ir kaltės jausmas
Pasak G. Sakalausko, kunigų galimai išnaudotoms aukoms prabilti nebūtinai sunkiau vien dėl to, kad nusikaltimus galėjo įvykdyti dvasininkai. Sudėtingumą pirmiausia lemia aukos ir kaltininko santykis – tai gali būti artimas žmogus, mokytojas, kitas autoritetas ar dvasininkas.
Kriminologas yra girdėjęs daug suaugusių Vokietijos gyventojų liudijimų apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, apie kurią jie prabilo tik po daugelio metų. Esminė problema, jo teigimu, kyla tada, kai auka pasitiki žmogumi, tačiau tik vėliau supranta, kad jo elgesys buvo siaubingas.
Dvasininko autoritetas gali apsunkinti aukos bandymą suvokti patirtį ir apie ją kalbėti. Be to, nukentėjusieji neretai patys jaučia kaltę ir gėdą, o kartais tokius jausmus sustiprina aplinkiniai, mėginantys atsakomybę perkelti aukai. G. Sakalauskas pabrėžė, kad tokie kaltinimai yra objektyviai nepagrįsti, tačiau subjektyviai aukos šiuos jausmus gali išgyventi ypač stipriai, kai nusikaltimą galimai padarė žmogus, su kuriuo jas siejo pasitikėjimo ar autoriteto santykis.
