Beveik tris dešimtmečius policijoje dirbęs Dalius Mackela šiandien sukaupta patirtimi dalijasi ne tik su pareigūnais, bet ir su visuomene. Buvęs policininkas, komisaras, specialiosios paskirties tarnybos darbuotojas ir Lietuvos policijos mokyklos instruktorius tinklalaidėje „Tapk geresniu“, kurią veda Artur Lebedenko, pasakojo apie tarnybos užkulisius, pavojingus iškvietimus ir sprendimus, galinčius pakeisti žmogaus gyvenimą.
Visuomenė D. Mackelą gerai prisimena iš televizijos laidos „Farai“. Šiuo metu jis rengia mokymus pareigūnams ir skaito prevencines paskaitas apie narkotikų plitimą tarp vaikų.
Visą tinklalaidę „Tapk geresniu“ galite žiūrėti čia:
Paauglystėje į policininkus žvelgė su panieka
D. Mackela prisipažino, kad iki 16 metų į policijos pareigūnus žiūrėjo visiškai kitaip nei dabar. Jis augo aplinkoje, kurioje blogi sprendimai buvo laikomi madingais, populiariais ir net garbingais.
Jaunuolis daug laiko leido su rajono kiemo draugais, tačiau ilgainiui pradėjo matyti tokio gyvenimo pasekmes. Jis suprato, kad aplinkinių elgesys ir paties pasirinkimai skaudina artimiausius žmones – tėtį, mamą ir brolį.
Pasak D. Mackelos, būtent šeima tapo vienu svarbiausių postūmių keisti gyvenimo kryptį. Matydamas verkiančią mamą ir susirūpinusį tėtį, nežinantį, kaip spręsti susidariusias problemas, jis suvokė besielgiantis neteisingai ir nenorintis daugiau skaudinti tėvų.
Pašnekovas prisiminė ir tuometinius draugus. Kai kurie jų vėliau nuo jo atsitraukė sužinoję, kad jis nusprendė tapti pareigūnu. Tačiau likimas dar kartą suvedė D. Mackelą su skaudžiomis jų pasirinkimų pasekmėmis.
Jis teigė matęs visų tos kompanijos narių laidotuves. Šie jauni vyrai mirė sulaukę vos 20–30 su trupučiu metų, nesulaukę senatvės. D. Mackelos žodžiais, tokios istorijos rodo, kad neteisingi sprendimai neišvengiamai turi pasekmių.
Peržengusius ribą matė ir tarp pareigūnų
Per daugiau nei du dešimtmečius policijoje D. Mackela susidūrė ne tik su nusikalstamo pasaulio atstovais. Jis taip pat matė pareigūnų, kurie patys pasirinko kitą pusę.
Pasak jo, kai kurie į tarnybą atėję žmonės suprato galintys prie atlyginimo papildomai užsidirbti – pasinaudoti pažintimis ir padėti kitiems, už tai gaudami atlygį.
D. Mackela taip pat pasakojo, kad tam tikru laikotarpiu organizuotose nusikalstamose grupuotėse veikė žmonės, palaikę ryšius su sistema. Į policijos akademiją esą stodavo ir asmenys, rengiami tam, kad vėliau būtų infiltruoti į konkrečius padalinius, rinktų informaciją ir veiktų kaip „akys“ sistemos viduje.
Vis dėlto, jo teigimu, nusikalstamoms grupuotėms paprasčiau būdavo į savo pusę palenkti jau įtakingose srityse ar skyriuose dirbančius žmones, tiriančius nusikaltimus, susijusius su nusikalstamu pasauliu.
Už pareigūno darbo fasado – nuolatinė įtampa
D. Mackela pabrėžė, kad policininko profesija reikalauja ir fizinių jėgų, ir psichologinio atsparumo. Visuomenė dažnai mato tik išorinę tarnybos pusę, tačiau nepatiria to, ką išgyvena patys pareigūnai.
Labiausiai buvusį pareigūną sukrečia situacijos, susijusios su vaikais. Nors koviniu šaunamuoju ginklu žmogaus šaudyti jam neteko, dirbdamas specialios paskirties būryje ir vykdamas į vadinamuosius karštuosius taškus, jis ne kartą įdėdavo šovinį į lizdą ir paruošdavo ginklą naudoti. D. Mackela pabrėžė, kad tai buvo ne baimės, o taktikos ir strategijos dalis.
Jis prisiminė ir sudėtingus automobilių persekiojimus. Tokiais atvejais pavojus kyla ne tik pareigūnams, bet ir bėgančiam vairuotojui bei aplinkiniams žmonėms.
Pasak D. Mackelos, kartais vairuotojas nesustodavo, o greitis būdavo didelis. Iš baimės, dėl neįprasto greičio ar nepažįstamos vietovės žmogus prarasdavo gebėjimą tinkamai valdyti automobilį. Tuomet transporto priemonė pradėdavo „plaukioti“, o pareigūnai jau iš anksto aktyvuodavo medikus, numanydami, kad jų gali prireikti.
Tarnybiniame automobilyje vairuoja visi pareigūnai, tačiau persekiojimo metu dažniausiai prie vairo sėda tas, kuris labiausiai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais.
Informacija apie automobilį gaunama dar prieš sustabdant
Paklaustas, ką pareigūnai gali sužinoti apie žmogų dar prieš sustabdydami automobilį, D. Mackela paaiškino, kad tarnybos turi kompiuterines ir valstybinių numerių skenavimo priemones. Informacija gaunama labai greitai.
Jis pateikė pavyzdį: važiuojant keliu Klaipėda–Nida, prasilenkiantis nežymėtas automobilis gali būti nuskenuotas, o sistema parodo, kad jam negalioja draudimas ar techninė apžiūra. Už tokius pažeidimus vairuotojui skiriama bauda.
Važiuodami iš paskos pareigūnai taip pat gali patikrinti valstybinį numerį, automobilio savininką ir tai, ar žmogus turi teisę vairuoti.
Įprasta 12 valandų pareigūno pamaina prasideda dar prieš išvykstant į gatves. Pirmiausia aptariami nurodymai, statistika, suvestinės ir operatyvinė informacija, o tik tada ekipažas išrieda į tarnybą.
Tačiau iš anksto numatyti visos dienos neįmanoma. Pareigūnas gali tiesiog važiuoti nustatytu maršrutu, o po minutės būti pasiųstas į iškvietimą dėl peiliu sužaloto žmogaus. Kitu atveju atsitiktinis pokalbis su žmonėmis gali atskleisti naujų aplinkybių, o kai kuriuos asmenis gali tekti vežti į gydymo įstaigą dėl įvairių narkotinių medžiagų.
Būtent nenuspėjamumas, D. Mackelos teigimu, lemia, kad policijos darbe vien fizinio pasirengimo nepakanka. Pareigūnai turi būti pasirengę psichologiškai, nes tarnyboje gali tekti susidurti su situacijomis, kurių iš anksto suplanuoti ar numatyti neįmanoma.
