NATO vertina realią galimybę, kad būsimasis Prancūzijos prezidentas gali sukelti didelę takoskyrą Aljanse, skelbia „Politico“.
Naujausios apklausos rodo, jog maždaug pusė kitų metų rinkimuose ketinančių dalyvauti Prancūzijos rinkėjų remia griežtosios linijos politikus, kritikuojančius NATO.
Aljansą neramina galimas Prancūzijos posūkis
Kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ lyderė Marine Le Pen siekia, kad Paryžius pasitrauktų iš integruotos NATO vadovybės. Tuo metu kraštutinei kairei atstovaujantis Jean-Luc Mélenchon yra pareiškęs norintis, kad Prancūzija apskritai paliktų Aljansą.
Prancūzijos, vienintelės Europos Sąjungos branduolinės valstybės, pasitraukimas iš NATO sukeltų rimtą sukrėtimą. Tektų iš naujo vertinti Prancūzijos pajėgų dislokavimą Rumunijoje ir Estijoje, būtų apribota prieiga prie svarbios kovinės įrangos, o 32 NATO šalių karinis koordinavimas taptų silpnesnis.
Tokio scenarijaus laikas būtų ypač nepalankus. Donaldo Trumpo vadovavimo laikotarpiu JAV pradėjo mažinti savo karinį buvimą Europoje, todėl kitos sąjungininkės skubiai didina gynybos pajėgumus.
„Friends of Europe“ ekspertas Jamie Shea teigia, kad mažėjant JAV kariniam buvimui Europoje mažiausiai norėtųsi, jog nuo Aljanso atsitrauktų didelė Europos valstybė. Pasak jo, ypač svarbu, kad europiečiai, įskaitant Prancūziją, prisiimtų didesnę atsakomybę.
Pasitraukimas iš integruotos NATO vadovybės sukeltų sunkumų ir Paryžiui, ir pačiam Aljansui.
Suomijos gynybos ministras Antti Häkkänen pabrėžia, kad Prancūzija turėtų suvokti ilgalaikę stiprios NATO naudą, o tam esą būtina visapusiška šalies integracija į Aljanso struktūras. Jis taip pat tikisi, kad Prancūzija gynybos politikos srityje išlaikys tvirtą politinę poziciją.
Iki prezidento rinkimų likus aštuoniems mėnesiams, jų rezultatas dar nėra aiškus. Be to, laimėję kandidatai gali sušvelninti savo požiūrį į NATO, kaip 2022 m. pasielgė Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni. Vis dėlto, atsižvelgiant į istoriškai sudėtingus Prancūzijos santykius su Aljansu, grėsmė NATO vertinama rimtai.
Vienas NATO diplomatas, kaip ir kiti šiame straipsnyje minimi šaltiniai, kalbėjęs anonimiškai, prisipažino, kad šių rinkimų baigtis jam kelia baimę.
Prancūzija jau yra palikusi NATO karinę vadovybę
Prancūzijos pasitraukimas iš integruotos NATO vadovybės nebūtų precedento neturintis įvykis.
1966 m. prezidentas Šarlis de Golis, teigęs, kad šaliai reikia daugiau suvereniteto, nutraukė Prancūzijos dalyvavimą NATO karinėse struktūrose. Jis išvedė apie 26 000 karių, o NATO savo būstinę perkėlė į Belgiją. Paryžius į Aljanso karines struktūras grįžo tik 2009 m., prezidento Nikolą Sarkozio kadencijos metu.
„Rasmussen Global“ generalinis direktorius ir buvęs NATO politikos planavimo vadovas Fabrice Pothier mano, kad istorijos pasikartojimo atveju Paryžius greičiausiai visiškai nenutrauktų ryšių su Aljansu. Tačiau, jo teigimu, būtų klaidinga tikėtis, jog prie naujo griežtosios linijos prezidento bus išlaikytas ankstesnis tęstinumas.
F. Pothier pažymi, kad prancūzai niekada nebuvo labiausiai NATO palaikanti Aljanso narė, todėl šis klausimas populistams tampa lengvu taikiniu.
Šį pavasarį atliktos vidinės NATO apklausos, su kuria susipažino „Politico“, duomenimis, apie 54 proc. Prancūzijos rinkėjų balsuotų už šalies pasilikimą Aljanse. Tai antras mažiausias rodiklis tarp 32 NATO narių – mažesnis jis tik Juodkalnijoje.
Anksčiau Prancūzijos dviejų turų prezidento rinkimų sistema dažnai neleisdavo laimėti radikaliems kandidatams, nes antrajame ture rinkėjai susitelkdavo aplink nuosaikesnius politikus. Tačiau kitąmet toks scenarijus nebūtinai pasikartos.
M. Le Pen ir J. L. Mélenchon savo pozicijas NATO klausimu yra išsakę nedviprasmiškai.
Gegužės pabaigoje M. Le Pen pareiškė, kad Prancūzija turi pasitraukti iš integruotos NATO vadovybės. Pareigūnas, turintis tiesioginės informacijos, teigė, kad tokį pat požiūrį politikė išdėstė ir šių metų pradžioje vykusiame uždarame susitikime su vienu aukščiausių Prancūzijos karinių vadovų. Pasak jo, M. Le Pen taip pat sakė, kad Prancūzijai galiausiai teks atkurti ryšius su Rusija.
J. L. Mélenchon, ilgą laiką kritikavęs NATO, pasisako dar radikaliau. Amerikos poziciją jis pavadino „atvirai priešiška“ ir visišką Prancūzijos pasitraukimą iš Aljanso įvardijo kaip prioritetą. Birželį vykusioje konferencijoje jis teigė, kad apie tolesnę narystę NATO negali būti nė kalbos.
Europos Parlamento gynybos komiteto pirmininkė Marie-Agnes Strack Zimmermann pabrėžia, kad toks sprendimas turėtų rimtų padarinių. Pasak jos, Prancūzija yra ne tik viena iš NATO steigėjų, bet ir viena pagrindinių Aljanso veikėjų, be kita ko, dėl savo branduolinio arsenalo. Ji teigia, kad iš tokios situacijos galėtų pasipelnyti tik laisvės priešininkai.
Žala grėstų ir pačiai Prancūzijai
Prancūzijos generolas leitenantas Michelis Jakovlefas aiškina, kad teoriškai sprendimas trauktis iš NATO vadovavimo struktūrų galėtų būti priimtas iš karto. Prezidentui nereikėtų konsultuotis su parlamentu, o NATO sutartyje numatyta vienerių metų pasitraukimo procedūra taikoma tik valstybėms, kurios palieka politines Aljanso struktūras. Pagal M. Le Pen siūlomą modelį tai nebūtinai būtų taikoma.
Vis dėlto praktiškai procesas, tikėtina, truktų maždaug metus. Reikėtų atšaukti apie 1 000 NATO nuolat dislokuotų Prancūzijos karininkų ir sukurti ryšių instituciją, kuri ateityje koordinuotų Paryžiaus veiksmus su Aljansu.
Trys NATO diplomatai nurodė, kad daugiausia nerimo tokiu atveju keltų 1 200 Prancūzijos vadovaujamos kovinės grupės Rumunijoje likimas, neoficialus Paryžiaus bendradarbiavimas su NATO branduolinio ginklo srityje ir specializuoti Prancūzijos pajėgumai, įskaitant palydovus bei žvalgybą.
Be Prancūzijos NATO kariniai planuotojai nebegalėtų naudotis vieninteliu Europoje branduoline energija varomu lėktuvnešiu, „Mistral“ klasės laivais, CERES žvalgybos palydovais ir galingu kariniu jūrų laivynu, galinčiu dislokuoti apie 65 proc. savo laivyno.
Tačiau pasitraukimas iš NATO vadovavimo struktūrų būtų skausmingas ir Prancūzijai. Šalis išsaugotų vietą Aljanso politiniuose organuose, taip pat teisę pareikšti nuomonę dėl NATO savitarpio gynybos nuostatos taikymo, tačiau jos įtaka karinių pasiūlymų klausimais smarkiai sumažėtų. Be to, Paryžius netektų aukšto lygio pareigų Aljanse.
J. Shea mano, kad siekdami išvengti blogiausio scenarijaus NATO pareigūnai turėtų neoficialiai pradėti bendrauti su „Nacionalinio susivienijimo“ ir „Nepasidavusios Prancūzijos“ įstatymų leidėjais. Juos būtų siekiama įtikinti dėl galimų neigiamų sprendimo padarinių. Pasak eksperto, Paryžiui taip pat būtų galima pasiūlyti daugiau vadovaujančių pareigų, kad būtų pabrėžta Prancūzijos reikšmė Aljansui.
Artėjant rinkimams, vis labiau baiminamasi, kad Paryžiuje valdžią gali perimti NATO skeptikas. Vienas diplomatas teigė, kad Aljansas tokią situaciją išgyventų, tačiau ji būtų „labai, labai pavojinga“.
