Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė baigia pasirengimą dviem svarbiems pasaulio čempionato atrankos susitikimams. Rugpjūčio 28 dieną lietuviai Turkijoje susitiks su šios šalies rinktine, o po trijų dienų Vilniuje priims Bosnijos ir Hercegovinos komandą.
Apie rinktinės netektis, atsisakymus ir aplink susidariusią įtampą jau kalbėta daug. Vis dėlto šįkart verta įvertinti, kokia galėtų būti komandos sudėtis bei žaidimo kryptis ir kodėl pasirengimo rungtynėse kyla tiek problemų.
Rimas Kurtinaitis tikino, kad komanda juda teisinga linkme, o kontrolinių mačų nereikėtų sureikšminti. Tačiau pasiruošimas atrankos rungtynėms palieka nemažai klausimų.
Vienintelį susitikimą su Estija galima pateisinti beveik viskuo, išskyrus pralaimėjimą ir patį žaidimo vaizdą. Į Lietuvą atvyko vidutinio lygio varžovas, o mūsų rinktinė tuo metu buvo ką tik baigusi fizinio pasirengimo etapą. Todėl nesėkmė savaime neatrodo tragiška – ją būtų galima aiškinti pramestomis baudomis ir viltimi, kad vėliau žaidimas susitvarkys.
Tačiau nuo šios vietos planavimo logikos lieka vis mažiau. Šeštadienį Alytuje su Arizonos „Wildcats“ turėjo žaisti pagrindinė Lietuvos rinktinė – bent jau taip buvo skelbiama iš pradžių. Vis dėlto spaudos konferencijoje R. Kurtinaitis pripažino, kad pirminis planas buvo į aikštę išleisti rezervinės komandos žaidėjus.
Apie tai, kad Alytuje nepasirodys pagrindinė rinktinė, Krepsinis.net pranešė dar likus kelioms dienoms iki mačo. Galiausiai aikštėje matėme komandą, kurios nebuvo lengva priskirti nei pagrindinei, nei rezervinei sudėčiai.
Akivaizdu, kad buvo mėginama laviruoti. Tačiau abejonių kelia tokio sprendimo nauda: keli pagrindiniai žaidėjai rungtyniavo kartu su krepšininkais, kurie galutinėje sudėtyje nebus. Iki mačo su Turkija likus mažiau nei savaitei, neaišku, kokį susižaidimą toks derinys turėjo sukurti.
Be to, keturi prie pagrindinės komandos prisijungę rezervinės rinktinės žaidėjai apie galimybę žaisti sužinojo tik likus dienai iki rungtynių ir neturėjo bendrų treniruočių.
Sekmadienį Lietuvos komandai dar liko paskutinis testas su Mičigano „Wolverines“. Į jį Augustas Marčiulionis atvyks šeštadienį jau sužaidęs 30 minučių, o Laurynas Beliauskas ir Kristupas Žemaitis – po 22.
Didelei daliai rinktinės krepšininkų per keturias dienas teks sužaisti trejas rungtynes. Tokios situacijos pasirengimo metu iki šiol nebuvo. Taip pat galima klausti, ar vasarą iš naujo suburtos JAV universitetų komandos yra tinkamiausi varžovai prieš kovas su Turkija ir Bosnija bei Hercegovina.
Galbūt tai tik detalės, tačiau dabartinėje Lietuvos rinktinės ir šalies krepšinio situacijoje kiekviena detalė gali turėti reikšmės. Į tokias svarbias rungtynes norėtųsi ateiti atlikus viską, kas įmanoma.
Rezervinė komanda atvėrė duris Dominykui Stenioniui
Vienas svarbiausių rezervinės rinktinės privalumų buvo galimybė geriau įvertinti Dominyką Stenionį. Gynėjas suteiktu šansu pasinaudojo, todėl beveik neabejojama, kad jis bus pagrindinės rinktinės sudėtyje.
Vis dėlto tikėtis, kad D. Stenionis taps pagrindiniu Lietuvos vedliu Turkijoje, būtų pernelyg drąsu. Mače su Estija jis buvo aštriausias mūsų perimetro žaidėjas: neskubėjo atsikratyti kamuolio, nuolat aštrino žaidimą ir kūrė progas.
Tačiau jo trūkumai taip pat aiškūs. Įsiveržęs giliai į baudos aikštelę jis sunkiai užbaigia atakas, o prieš fiziškai stipresnes vyrų rinktines ši problema gali dar labiau išryškėti. Gynyboje D. Stenionis taip pat tampa varžovų taikiniu – K. Kullamae sėkmingai jį atakavo, o mačo pabaigoje jau teko taikyti keitimus tarp gynybos ir puolimo. Kol kas kyla abejonių, ar treneriams pavyks jį paslėpti komandine gynyba.
Rungtynėse su Arizonos komanda labiau atsiskleidė individualiu žaidimu pasitikintis A. Marčiulionis. Jo dvitaškių pataikymas buvo prastas – 3 iš 11, tačiau būtent čia galima įžvelgti rinktinės rezervą. Gynėjas naudingas gindamasis savo aikštės pusėje ir gali asmeniškai pristabdyti varžovų perimetro lyderius. A. Marčiulioniumi teks pasitikėti, nes kitos išeities nėra.
Kiti perimetro žaidėjai kol kas ypatingu pasirodymu neišsiskyrė. L. Beliauskas atrodo galintis padėti tada, kai puolimas stringa. Tai veikiausiai vienintelis rinktinės perimetro žaidėjas, galintis pats susikurti metimą ir bandyti jį realizuoti, todėl jis atrodo tinkamiausias pasirinkimas „antro numerio“ pozicijai.
Rinktinėje tikriausiai nemažai matysime ir Matą Jogėlą. Jis gali pasiūlyti ūgio, kurio reikės prieš abi būsimas varžoves. Įdomu būtų matyti M. Jogėlą viename penkete su D. Stenioniu, galinčiu kurti progas metimams iš statinės padėties. Tai galėtų suteikti daugiau laisvės Italijoje sezono pabaigoje gerai atrodžiusiam krepšininkui.
Kitų žaidėjų pasirinkimas šiuo metu nėra toks svarbus. Rinktinei reikia sužaisti dvejas rungtynes, o ne visą čempionatą, todėl pernelyg susitelkti į galutinio dvyliktuko paieškas būtų mažai prasminga.
Priekinė linija: kiek ilgai rinktinę temps Ąžuolas Tubelis?
Lietuvos rinktinė šiuo metu itin priklausoma nuo Ąžuolo Tubelio. Tai išryškėjo ir rungtynėse su Estija, ir mače su „Wildcats“, kuriame komandai akivaizdžiai trūko efektyvių puolimo sprendimų.
Gynėjų pagrindinis darbas – tinkamu metu perduoti kamuolį Ą. Tubeliui. Su estais tai buvo daroma nuosekliai ir rezultatas buvo gana efektyvus.
Vis dėlto Estijos priekinė linija nepasižymi dideliu fiziškumu, o realiai daugiau problemų galėjo sukelti tik Maikas Kotsaras. Sunku įsivaizduoti, kad Ą. Tubelis taip pat dominuotų baudos aikštelėje prieš Turkijos ir Bosnijos bei Hercegovinos krepšininkus. Rinktinę labai sustiprintų jo pataikymas iš toli, tačiau atrankoje aukštaūgis kol kas prametė visus šešis tritaškius.
Ne mažiau svarbu, kiek laiko Ą. Tubelis bus naudojamas vidurio puolėjo, o kiek „ketvirto numerio“ pozicijoje. Su kitais aukštaūgiais Lietuvos rinktinė negali taikyti gynybos su keitimais, todėl mačo pabaigoje Ą. Tubeliui greičiausiai teks žaisti centru ir tikėtis, kad bus galima keistis ginamaisiais.
Iki ketvirtojo kėlinio jo minučių skaičius veikiausiai bus didelis. Lieka tikėtis, kad mokslininkų skaičiavimai tikslūs, Ąžuolas atlaikys krūvį ir lemiamomis minutėmis nepritrūks energijos.
Donatas Motiejūnas kol kas atrodo esantis toli nuo geriausios sportinės formos, o labiausiai tai matyti gynyboje. Jis ir M. Blaževičius dažniausiai naudojami „flat“ sistemoje, tačiau panašu, kad būtent M. Blaževičiaus vaidmuo rinktinėje bus gerokai svarbesnis.
Sunkiojo krašto pozicijoje gali rungtyniauti Mindaugas Kačinas, Regimantas Miniotas ir Osvaldas Olisevičius. Pastarasis yra 200 cm ūgio ir nėra pats fiziškiausias žaidėjas, tačiau jo tolimų metimų gebėjimai turėtų būti svarbiausias argumentas skiriant jam minutes. Be to, puolėjas jau yra parodęs, kad rinktinių lygiu gali būti naudingas, ir turi tokių rungtynių patirties.
Didelis krūvis teks ir Gyčiui Radzevičiui. Jo situacija šiek tiek primena Ą. Tubelio, nes į Vilnių grįžtančiam puolėjui teks dengti dvi pozicijas – žaisti ir „trečiu“, ir „ketvirtu numeriu“. Svarbu, kad G. Radzevičius gautų kamuolį jam tinkamose situacijose, o ne būtų verčiamas improvizuoti. Tai nėra stiprioji jo žaidimo dalis, todėl toks naudojimas naudos neatneštų.
Gynyba kelia daugiausia nerimo, tačiau lango galimybės dar neišseko
Po rungtynių Alytuje R. Kurtinaitis pagrindinėmis problemomis įvardijo asmeninę gynybą ir kovą dėl atšokusių kamuolių.
Atkovotų kamuolių klausimas nėra toks akivaizdus, nes net ir dabartinė sudėtis turi ūgio. Be to, kovos su Arizonos komanda vertinti nereikėtų – Lietuva žaidė be M. Blaževičiaus ir Ą. Tubelio, kurie kartu rinktinės rungtynėse aikštėje praleis mažiausiai 50 minučių.
Mače su Estija lietuviai susikūrė 19 antrųjų šansų, o varžovai – 11. Šioje srityje Lietuvos komanda turėjo pranašumą, todėl keli estų svarbūs atkovoti kamuoliai mačo pabaigoje neatrodo kaip sisteminė bėda.
Kur kas daugiau rūpesčių kelia gynyba. Ivanas Kharčenkovas nebuvo tinkamai sustabdytas, o net įtraukus rungtynėse nedalyvavusius žaidėjus vargu ar rastume daug krepšininkų, galinčių jį patikimai stabdyti žaidžiant vienas prieš vieną.
Lietuviai taip pat nesugebėjo neutralizuoti pagrindinių Estijos žaidėjų. K. Kullamae laisvės susikurdavo po vienos užtvaros, o Henri Drellas lengvai eidavo į stipriąją ranką. Tai rodo ne tik individualios, bet ir komandinės gynybos problemas – kol kas Lietuvos rinktinė šioje srityje atrodo silpnai.
Po dviejų nesėkmių kontroliniuose mačuose lengva nurašyti komandos galimybes atrankoje į pasaulio čempionatą. Jei tokį žaidimą matytume prieš patį čempionatą, būtų galima sutikti, kad šansų nedaug. Tačiau atrankos langai yra specifinis krepšinio formatas.
Dvejas rungtynes Lietuvos rinktinė gali atlaikyti remdamasi Ą. Tubeliu ir G. Radzevičiumi, kurie maksimaliai dengia po dvi pozicijas, D. Stenionio ir A. Marčiulionio žaidimu perimetre, o centro vietoje kaitaliojant M. Blaževičių ir D. Motiejūną.
Užduotis atrodo labai sunki, tačiau kitos išeities veikiausiai nėra. Pergalė bent prieš Bosniją ir Hercegoviną šiame lange leistų išsaugoti galimybes tęsti kovą. Realistiškiausias tikslas – bet kokia kaina iškovoti tą pergalę, o įveikus ir Turkiją būtų galima kalbėti apie didelę bei malonią staigmeną.
Iki kito atrankos lango dar liko nemažai laiko. Galbūt per jį pavyks atlikti pokyčių ir popieriuje suburti konkurencingesnę Lietuvos rinktinę.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
