Šakių rajone, Lekėčių kaime veikiančiame Šilingų medelyne, Ieva Radzevičienė ant paprastųjų alyvų sodinukų aptiko būrį ryškiai žalių, įspūdingai atrodančių vikšrų. Žmonėms jie nepavojingi, tačiau augalams jų apsilankymas buvo skaudus – kai kurie sodinukai liko visiškai be lapų.
Gamtininkas Deividas Makavičius patvirtino, kad tai ligustrinio sfinkso vikšrai, ir paaiškino, kaip juos atpažinti bei kokie drugiai iš jų išsirita.
Vikšrai nugraužė alyvų lapus
I. Radzevičienė pasakojo, kad vikšrus pastebėjo ant medelyne auginamų paprastųjų alyvų. Jie augalus buvo smarkiai apgraužę, o dalis sodinukų liko visai be lapų.
Vis dėlto moteris vabzdžių naikinti nesiėmė. Ji vikšrus nurinko ir perkėlė ant didelių alyvų krūmų savo sodyboje, kur šie galėjo maitintis nepakenkdami jauniems medelyno augalams.
Moteris jau buvo išsiaiškinusi, kad radiniai priklauso ligustriniam sfinksui. Alyvos ir ligustrai priklauso tai pačiai alyvmedinių šeimai, todėl vikšrai gali misti abiejų augalų lapais. Iš jų vėliau išsirita dideli drugiai, o patys vikšrai žmonėms nepavojingi.
Lengviausia pastebėti kūno gale esantį išaugą
D. Makavičius teigė, kad nuotraukose iš tiesų matyti ligustrinio sfinkso vikšrai. Tai Lietuvoje gyvenančio naktinio drugio lervos. Ši rūšis laikoma vietine, nes visas jos vystymasis – nuo kiaušinėlio iki suaugusio vabzdžio – vyksta Lietuvoje, o ne tik čia užklysta suaugę drugiai.
Suaugęs ligustrinis sfinksas yra vienas didžiausių Lietuvoje aptinkamų drugelių. Išskleistų sparnų plotis gali siekti maždaug 10 centimetrų – gamtininkas jį palygino su degtukų dėžute.
Stambūs būna ir šios rūšies vikšrai. Juos nuo kitų galima atskirti pagal kūno gale esančią į ragą panašią ataugą. Būtent šis požymis yra vienas ryškiausių ligustrinio sfinkso vikšro skiriamųjų bruožų.
Aktyviausi tampa šiltais vasaros vakarais
Suaugę ligustriniai sfinksai daugiausia skraido birželį ir liepą. Jie aktyviausi naktimis, ypač tuomet, kai vakarai būna šilti. Priskridęs prie žiedo drugys virš jo pakimba tarsi kolibris ir ilgu straubliuku siurbia nektarą.
Dieną šiuos drugius pastebėti sunkiau, nes tai naktiniai vabzdžiai. Tuo metu dažnai pasislepia ir jų vikšrai – apatinėje lapų pusėje.
Patelės kiaušinėlius deda ne tik ant ligustrų. Vikšrai gali maitintis alyvų, uosių ir kai kurių kitų augalų lapais. Kadangi tinkamų augalų gausu soduose, sodybose ir prie namų, ligustriniai sfinksai neretai aptinkami žmonių gyvenamoje aplinkoje.
Didelis vikšrų būrys gali padaryti žalos
Vasaros pabaigoje, temperatūrai pradėjus kristi, vikšrai nusileidžia ant žemės ir įsirausia į dirvožemį. Ten jie virsta lėliukėmis bei peržiemoja. Kitą sezoną iš žemės išsirita suaugę drugiai, ir jų gyvenimo ciklas prasideda iš naujo.
Pavieniai vikšrai paprastai didelės žalos nepadaro, tačiau didesnė jų grupė vienoje vietoje gali gerokai apgraužti augalų lapus. Gamtininkas pabrėžė, kad stambiam vikšrui reikia nemažai maisto, todėl ištuštinus vieną augalą jis gali pereiti prie kito.
Vis dėlto ligustrinių sfinksų nereikėtų vertinti kaip pavojingų kenkėjų. Jų dažniausiai nebūna tiek daug, kad padaryta žala būtų plačiai pastebima, o išskirtinės išvaizdos vikšrai žmonėms pavojaus nekelia.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
