Rytoj, rugpjūčio 25 d., Seimas pradės nagrinėti prezidento veto dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) kartelės. Gitanas Nausėda vetavo sprendimą atsisakyti šio reikalavimo ir pasiūlė jo taikymą nukelti iki 2029 m. rudens.
Jeigu parlamentas pritars, papildomo laiko pasirengti turės ne tik mokiniai, bet ir visa Lietuvos švietimo sistema. Per trejus metus turės paaiškėti, ar bus imamasi realių veiksmų mokymosi spragoms mažinti, ar 2029-aisiais vėl teks konstatuoti, kad dalis dešimtokų nesurenka nė 4 balų.
Prieš Seimo svarstymą savo poziciją dėl PUPP kartelės ir Prezidento veto išsakė asociacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Pasak jos, šį laiką būtų galima iššvaistyti naujoms diskusijoms apie tai, ar keturi balai dešimtokui yra per aukštas reikalavimas, taip pat kurti darbo grupes ir svarstyti patikrinimų turinį. Tačiau nepašalinus priežasčių, dėl kurių mokiniai nepasiekia bazinio lygio, 2029 metais problema liktų ta pati: kodėl po dešimties metų mokykloje dalis vaikų vis dar neįgyja pagrindinių gebėjimų.
Prasti PUPP rezultatai neatsiranda staiga dešimtoje klasėje. Tai vėlyvas ženklas apie ilgą laiką kauptas, bet laiku nepastebėtas ir neišspręstas spragas. Todėl leidimas visiems mokiniams pereiti į 11 klasę pakeistų tik statistiką, bet ne jų realias žinias ir gebėjimus.
Asociacija „Švietimas #1“ kartu su dar 35 švietimo, mokslo, verslo ir visuomeninėmis organizacijomis kreipėsi į Prezidentą, prašydamos vetuoti sprendimą panaikinti PUPP kartelę. Tokios pozicijos laikytasi siekiant, kad nė vienas vaikas, baigęs dešimt metų mokykloje, neliktų be bazinių skaitymo, rašymo ir matematikos įgūdžių.
Tilvytė teigia, kad viešose diskusijose kartais dirbtinai supriešinami du dalykai: kartelės išlaikymas ir pagalba mokiniui. Esą pasirinkus minimalų reikalavimą dalis vaikų būtų palikta už mokyklos durų, o jį panaikinus mokiniai būtų apsaugoti. Tačiau, jos vertinimu, atsakinga valstybė turi užtikrinti ir aiškų minimalų standartą, ir pagalbą jo nepasiekusiems vaikams. Jei dabartinė sistema nesuteikia galimybės tęsti mokymosi neišlaikius PUPP, reikia keisti sistemą, o ne atsisakyti kartelės.
Spragų negalima laukti iki dešimtos klasės
Jei Seimas pritars siūlymui atidėti kartelės taikymą, per trejus metus būtina įgyvendinti du pagrindinius darbus. Pirmiausia reikėtų sukurti nacionalinę mokinių pažangos stebėjimo ir ankstyvojo įspėjimo sistemą. Ji padėtų mokymosi sunkumus nustatyti gerokai anksčiau nei vyksta PUPP.
Mokyklos ir valstybės institucijos jau renka duomenis apie mokinių pasiekimus bei lankomumą, tačiau ši informacija ne visada leidžia laiku suprasti, kada būtina įsikišti. Pavienis prastesnis pažymys nebūtinai rodo rimtą problemą, bet nuolat blogėjantys rezultatai, didėjantis praleistų pamokų skaičius ar besikartojančios tos pačios spragos turėtų tapti signalu mokyklai suteikti pagalbą.
Tokia sistema turėtų užtikrinti ir informacijos tęstinumą. Mokiniui pakeitus mokyklą ar pereinant į kitą ugdymo pakopą, duomenys apie pastebėtus sunkumus bei jau suteiktą pagalbą neturėtų dingti. Šiuo metu tokio tęstinumo stinga, todėl nauji mokytojai ar mokykla mokinio problemas dažnai priversti nustatyti iš naujo.
Taip pat reikėtų vertinti mokyklų ir savivaldybių rezultatus neapsiribojant vienų metų skaičiais. Svarbu matyti ilgalaikes tendencijas ir įvertinti, ar padėtis konkrečioje vietovėje gerėja.
Didesnę praktinę naudą turėtų teikti ir iki PUPP atliekami nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai. Jų rezultatai turėtų atskleisti ne tik bendrą balą, bet ir konkrečias žinių bei gebėjimų sritis, kuriose mokiniui reikia pagalbos.
Ankstyvojo įspėjimo sistema turėtų fiksuoti prastėjančius rezultatus, dažnėjantį pamokų praleidimą ir pasikartojančius mokymosi sunkumus. Tam būtina iš anksto susitarti, kokie požymiai reiškia, kad reikia imtis veiksmų. PUPP rezultatas negali būti pirmasis ženklas, jog vaikas atsilieka – problemas būtina pastebėti tada, kai jas dar galima išspręsti.
Vien signalo neužtenka – būtina reali pagalba
Antras svarbus uždavinys – nacionaliniu mastu sukurti tikslinės pagalbos sistemą. Nustačius mokymosi sunkumus, turi būti aišku, kas su mokiniu dirbs, kiek laiko tęsis pagalba, kada bus vertinami rezultatai ir kokių veiksmų bus imamasi, jei pasirinkta priemonė nepasiteisins.
Sprendimus, kaip konkrečiai mokyti vaiką, geriausiai gali priimti pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai. Tačiau valstybė bei savivaldybės turi pasirūpinti, kad mokykloms netrūktų specialistų, laiko ir lėšų. Šiuo metu pagalbos prieinamumas pernelyg dažnai priklauso nuo mokinio gyvenamosios vietos, mokyklos vadovo darbo ar atskirų iniciatyvių mokytojų. Tokia padėtis neturėtų būti priimtina.
Apie nevienodas mokinių galimybes skirtingose Lietuvos vietose byloja ir ryškūs PUPP rezultatų skirtumai. 2025 m. matematikos PUPP Ignalinos rajone išlaikė 92 proc. mokinių, o Zarasų rajone – 53 proc. Vidutinis balas šiose savivaldybėse atitinkamai buvo 7,22 ir 4,17.
Vien statistika neatsako, kodėl atotrūkis toks didelis, tačiau jo negalima laikyti savaime suprantamu. Valstybė turi nustatyti priežastis ir nukreipti tikslinę pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.
Kiekvienam mokiniui taip pat turi būti sudaryta galimybė rinktis jo gebėjimus bei poreikius atitinkantį kelią: gimnaziją, profesinį mokymą ar kitą mokymosi formą. Profesinis mokymas nėra bausmė už silpnesnius rezultatus – tai lygiavertis pasirinkimas. Vis dėlto ir jam reikalingi baziniai skaitymo, informacijos supratimo bei skaičiavimo gebėjimai.
Po trejų metų pažangą turėtų rodyti ne tai, kiek mokinių formaliai perėjo į 11 klasę. Svarbiausia bus įvertinti, kiek jų iš tikrųjų įgijo bazinius gebėjimus. Būtent tai ir turėtų liudyti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
