46-erių tapytojas ir skulptorius Martynas Gaubas savo kūryboje nesilaiko įprastų kanonų, todėl jo darbai kai kuriems gali pasirodyti provokuojantys ar net įžūlūs. Vis dėlto tai nesutrukdė menininkui pelnyti pripažinimą – šiandien jis laikomas vienu drąsiausių Lietuvos šiuolaikinių skulptorių. Jo kūrinių galima rasti galerijose, Valdovų rūmų muziejaus fasade, viešosiose miestų erdvėse ir išskirtiniuose nekilnojamojo turto projektuose.
Iš Radviliškio kilęs M. Gaubas teigia siekiantis kurti gyvą, žaismingą, akį patraukiantį meną, kuriame netrūktų humoro ir gaivališkumo. Svarbu ir tai, kad jo kūriniai nepaliktų abejingų bei suteiktų džiaugsmo pačiam autoriui.
Kūryba, kurioje netrūksta šviesos
M. Gaubas save priskiria prie menininkų, kuriančių „šviesiojoje pusėje“. Jo teigimu, kūrybos procesas turėtų kelti šypseną, o ne būti vien ilgų ieškojimų ar sudėtingų egzistencinių apmąstymų rezultatas. Lietuvoje, anot jo, ir taip pakanka susimąstyti kviečiančių rūpintojėlių.
Skulptorius taip pat mano, kad Lietuvos skulptūros tradicijoje pernelyg daug dėmesio skiriama monumentalumui, ilgaamžiškumui ir nugludintoms formoms. Todėl jis pasirinko kitokį kelią – kuria greičiau, spontaniškiau ir stengiasi, kad pirminis kūrybinis impulsas nedingtų ilgai tobulinant kūrinį.
Karjerą pradėjęs nuo tapybos, nedidelių kamerinės plastikos darbų, taip pat smėlio ir ledo skulptūrų, menininkas dabar vis dažniau imasi didesnio masto kūrinių, skirtų ekspozicijoms ir viešosioms erdvėms.
M. Gaubo kūrybos sąraše – daugiau kaip tūkstantis skulptūrinių darbų. Juose dažnai vaizduojami charakteringi personažai, turintys savitą istoriją. Apie ją leidžia suprasti įvairios detalės: aksesuarai, randai ar tatuiruotės.
Palangoje iškilo ledus valganti undinėlė
M. Gaubas yra vienas geriausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinės skulptūros atstovų, todėl jo darbų užsakoma privačioms kolekcijoms, ypatingoms progoms ir konkrečioms vietoms.
Vienas naujausių tokių kūrinių – skulptūra „Undinėlė, valganti ledus“. Ji tapo Palangoje vystomo prestižinio apartamentų projekto „Vandens formos“ akcentu.
Gavęs pasiūlymą sukurti darbą šiam projektui, M. Gaubas parengė kelis eskizus. Įgyvendinti pasirinkta būtent undinėlės idėja, kuri pačiam menininkui labiausiai patiko.
Kūrinyje jis siekė žaismingai atskleisti vandens temą, pajūrio ir kurorto asociacijas bei atostogų nuotaiką. Undinėlė, pasak autoriaus, neturėjo būti nuobodi ar atkeliavusi tiesiai iš pasakos – ji turėjo priminti realų, žiūrovui atpažįstamą personažą ir užmegzti su juo ryšį.
J. Simpsono gatvėje kuriamo apartamentų komplekso koncepcija paremta skirtingomis vandens būsenomis: vandeniu, garais ir ledu. Šie motyvai atsispindi pastato architektūroje, interjere, pasirinktose medžiagose ir meniniuose sprendimuose. Iš šios idėjos kilo ir projekto pavadinimas – „Vandens formos“.
Skulptūroje vandens motyvą pabrėžia undinėlės laikomi ledai – dar viena vandens forma. Kartu ši detalė perteikia vasarišką nerūpestingumą ir mažus kasdienius malonumus.
Personažai, ištrūkę iš įprastų rėmų
M. Gaubui svarbu, kad skulptūra pirmiausia patrauktų dėmesį ir paskatintų žiūrovą kurti personažo praeities, gyvenimo ar dabartinės situacijos versijas. Menininkas neslepia ir atviresnių sprendimų, todėl kai kuriems jo darbai gali pasirodyti provokuojantys.
Vis dėlto, jo vertinimu, šiuolaikinė publika yra pakankamai drąsi, tad pasipiktinusiųjų nėra daug. M. Gaubas nesiekia specialiai šokiruoti, tačiau nori, kad jo kūriniai darytų poveikį, patrauktų akį ir leistų žiūrovui vėliau atrasti skirtingus jų prasmių sluoksnius.
Skulptūros reikšmę keičia jos aplinka
„Vandens formos“ projektas, kaip ir jame eksponuojama undinėlė, išsiskiria savo aplinka. Užbaigtame komplekse į vieną visumą sujungti pajūrio kraštovaizdis, šiuolaikinė architektūra, interjeras ir autentiški meniniai sprendimai.
Vos 33 apartamentai įrengti kelių minučių atstumu nuo jūros, Birutės parko ir pušynų. Komplekse taip pat sukurtas jaukus japoniško sodo stiliaus vidinis kiemas, kuriame lankytojų žvilgsnius traukia M. Gaubo skulptūra.
Menininkas pabrėžia, kad kurdamas visuomet atsižvelgia į būsimo kūrinio kontekstą. Skulptūros eksponavimą jis vertina kaip eksperimentą ir papildomą kūrybos dalį, leidžiančią atsiskleisti skirtingoms darbo prasmėms. Galerijoje kūrinys suvokiamas vienaip, viešojoje ar netikėtoje erdvėje – kitaip, o pats meno objektas kartu keičia ir aplinką.
Tokius eksperimentus M. Gaubas yra išbandęs įvairiose vietose: jo darbai eksponuoti meno galerijos lifte, tualete ir duše, o viena mobili ekspozicija buvo vežiojama priekaboje. Kurdami darbus oficialesnėms, reprezentacinėms ar viešosioms erdvėms, menininkai, jo teigimu, renkasi kitokią prieigą.
Menas tampa projekto tapatybės dalimi
„Undinėlė, valganti ledus“ nėra vienintelis meno kūrinys „Vandens formų“ projekte. Pagrindinėje patalpų erdvėje būsimus apartamentų gyventojus ir svečius pasitiks per visą atriumą nusidriekusi 10 metrų menininkės Milanos Rozovskajos instaliacija „Pinigų lietus“.
Apartamentų komplekso statybai ir įrengimui taip pat pasirinktos medžiagos bei interjero sprendimai, padedantys išlaikyti vientisą estetiką. Vienas iš pavyzdžių – šviečiančio akmens apdaila.
M. Gaubo įsitikinimu, meno kūriniai, papildydami architektūrą, suteikia pastatams ir viešosioms erdvėms daugiau vertės bei išskirtinumo. Jie padeda atskleisti ir formuoti konkrečios vietos charakterį.
Skulptorius meną vertina kaip vieną iš elementų, kartu su interjeru, infrastruktūra ir apželdinimu kuriančių gyvenamąją, rekreacinę ar darbo aplinką.
Jo teigimu, Lietuvoje į meno kūrinius kol kas daugiau investuojama išskirtiniuose projektuose, tačiau tokią praktiką jis laiko sveikintina. Menas, pasak M. Gaubo, įkvepia, skatina pažvelgti į pasaulį iš naujos perspektyvos ir kasdienybei suteikia daugiau spalvų, todėl jo aplinkoje verta turėti daugiau.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
