Prieš mirtį Remigijus Daškevičius balansavo tarp įtakingo gangsterio ir bokso pasaulio veikėjo vaidmenų.
Kauno kriminalinio pasaulio užkulisius ne vienus metus aprašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas ir knygų autorius Dailius Dargis. Šįkart pasakojama apie laikotarpį, kai Lietuvos mafijoje įsigalėjo naujas įvaizdis: treningus keitė kostiumai, kultūringas bendravimas ir ryšiai su viešojo gyvenimo atstovais, tačiau nusikalstama veikla niekur nedingo.
Kriminalinio pasaulio „stiliaus“ revoliucija
2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjai buvo sunkiai atpažįstami, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais dominavusiais nusikaltėliais. Anksčiau jų įvaizdį pabrėždavo parudavę nuo čefyro dantys, specifinės tatuiruotės, „zonos“ žargonas ir griežtos nerašytos taisyklės, vadintos „paniatkėmis“.
Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo bendražygiai, siekė atrodyti kaip solidūs verslininkai. Jie rinkosi elegantiškus kostiumus, kalbėjo be nusikaltėlių aplinkai būdingo žargono, o progai pasitaikius pacituodavo „protingose“ knygose rastas mintis.
Dalis Daškės aplinkos žmonių pradėjo lankytis teatruose, kino festivaliuose ir klasikinės muzikos koncertuose. Pasak šaltinio, tai dažniausiai buvo ne asmeninio pomėgio, o mados reikalas. Per patikimus tarpininkus jie taip pat užmezgė ryšius su valdžios atstovais – nuo miesto tarybų narių iki aukščiausių šalies politikų, dažnai matomų nacionalinės televizijos žinių laidoje „Panorama“.
Įtakingo kriminalinio veikėjo kelias į bokso vadovybę
Tuo metu Daškė ėmė aktyviai skverbtis į Lietuvos bokso pasaulį. 2000 metų kovą jis buvo išrinktas Kauno „Gongo“ klubo prezidentu, o tų pačių metų rudenį Klaipėdoje tapo Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentu.
Viename iš nedaugelio pokalbių su žurnalistais R. Daškevičius teigė, kad boksą rėmė maždaug trejus metus. Jis sakė padėjęs Ivanui Stapovičiui ir Vidui Bičiulaičiui siekti kelialapių į Sidnėjaus olimpines žaidynes, kai federacija neturėjo pinigų jų kelionėms į atrankos turnyrus. Daškė taip pat pasakojo turįs draugų, pasirengusių prisidėti prie bokso, o 2001 metais vykusiam Algirdo Šociko turnyrui esą buvo surasti net 40 rėmėjų.
LBF generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius pabrėžė, kad, nepaisant šiandieninių kalbų apie R. Daškevičių, būtent jis prisidėjo prie lietuviško bokso atgaivinimo. V. Sinkevičiui įspūdį darė ir Daškės organizaciniai gebėjimai: jis nuolat rengdavo federacijos atstovų susitikimus, o jiems pasibaigus kiekvienam paskirdavo konkrečias užduotis. V. Sinkevičiaus teigimu, Daškės pastangomis Lietuvos boksas sulaukė didesnio tarptautinio dėmesio. Jis taip pat sakė, kad, jei R. Daškevičius būtų gyvas, boksininkams būtų lengviau.
Bokso veteranai pasakojo, jog maždaug metus LBF vadovavęs Daškė varžybas finansuodavo savo lėšomis, taip pat apmokėdavo Lietuvos sportininkų keliones į tarptautinius čempionatus. Jo paramos sulaukdavo ir perspektyvūs jauni boksininkai, ir anksčiau išgarsėję veteranai.
Tarptautinės ambicijos ir viešas gyvenimas
2000 metais R. Daškevičius kartu su grupe Lietuvos sporto veikėjų vyko į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Prieš mirtį jis siekė įsitvirtinti ir tarptautinėje bokso erdvėje: buvo išrinktas Europos mėgėjų bokso federacijos finansų komisijos nariu ir pretendavo tapti vienu iš šios asociacijos lyderių Rytų Europoje.
Daškė dažnai būdavo kviečiamas į pristatymus ir aukštuomenės priėmimus. Jis mėgo fotografuotis su žinomais sporto pasaulio žmonėmis, tarp jų – buvusiu garsiu „Žalgirio“ krepšininku ir tuometiniu Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi Rimu Kurtinaičiu. Pastarasis ne kartą viešai sakė, kad vadinamosios „kompromituojančios fotografijos“ jam nerūpi.
Vis dėlto Lietuvos žiniasklaida nuolat primindavo R. Daškevičiaus kriminalinę praeitį ir jo ryšius su nusikaltėliais bei stambiais cigarečių kontrabandininkais.
Susitikimų vieta – A. Sabonio sporto centras
R. Daškevičius neslėpė mėgstantis prabangų gyvenimą ir aplinkiniams prisistatydavo verslininku. Jis priklausė specifiniam Kauno veikėjų sluoksniui – dažniausiai vidurinių mokslų nebaigusiems verslininkams, kurių veiklą ir pinigų kilmę gaubė paslaptis. Buvo duomenų, kad įspūdingos pajamos iš cigarečių kontrabandos vėliau būdavo investuojamos į legalų verslą.
Vienu metu R. Daškevičius pradėjo dirbti viešbučių tinklą valdžiusioje statybos bendrovėje „Saros užeiga“. Oficialiai jis buvo šios įmonės komercijos direktorius, tačiau iš tikrųjų laikytas vienu jos vadovų ir savininkų. Kaliningrade kartu su Valdu Jakučiu ir Rolandu Dromantu-Ilgu jis įsteigė vieną didžiausių mieste veikusių kazino.
Kaune Daškė daug laiko leisdavo A. Sabonio klubo kavinėje K. Baršausko gatvėje. Šalia esančiame pastate iki šiol veikia „Gongo“ bokso klubas.
A. Sabonio sporto centre R. Daškevičius treniruodavosi, susitikdavo su verslo partneriais ir svarbiais bokso pasaulio žmonėmis. Būtent ten kauniečiai pirmą kartą pamatė jį lydimą stambių apsaugos darbuotojų.
Šio žurnalistinio tyrimo autorius, ne vienus metus gyvenęs Kauno centre, paskutiniais Daškės gyvenimo metais kelis kartus jį matė su bendražygiais vaikštinėjantį Laisvės alėja. Jie taip pat nevaržomai linksmindavosi tuo metu populiariuose naktiniuose klubuose „Kolegų“ ir „Combo“.
Milžiniška parama boksui ir pramogų centro planai
Paskutiniais gyvenimo metais Daškė su verslo partneriais investicijas nukreipė į Vilnių. V. Jakutis įsigijo „Pergalės“ kino teatro, dabartinio „Pramogų banko“, patalpas. R. Daškevičius jose planavo įrengti prabangų pramogų centrą su lošimo namais, kuriame kas vakarą būtų rengiamos bokso kovos.
Prasidėjus kruvinam „cigarečių karui“, V. Jakutis dėl skolų „Pergalės“ pastatą buvo beveik tris kartus perleidęs savo buvusiam bičiuliui Andriui Augūnui. Galiausiai pastatą jis susigrąžino ir pardavė kitiems verslininkams.
Buvęs artimas Daškės draugas „Akistatai“ teigė, kad aplinkiniai galėjo manyti Remygą esant labai galingą, tačiau dideliu turtuoliu jo nelaikė. Pasak jo, Daškė nuolat nešiodavosi 10 tūkstančių JAV dolerių, kad sudarytų įspūdį savo kompanijai. Tačiau boksui jis pinigų negailėjo – į šią sporto šaką investavo daug lėšų iš savo ir artimiausių draugų sąskaitų. Nors toks pomėgis kainavo brangiai, būtent boksas, draugo vertinimu, R. Daškevičiui teikė didžiausią gyvenimo džiaugsmą.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
