Įsivaizduokime, kad 4,5 milijardo metų trunkanti Žemės istorija telpa į vienus kalendorinius metus. Tokiu atveju šiuolaikiniai žmonės pasirodytų tik gruodžio 31-osios vakarą, o rašytinei žmonijos istorijai liktų vos kelios dešimtys sekundžių iki vidurnakčio. Apie šią analogiją rašo leidinys „Space Daily“.
Toks laiko suspaudimas leidžia geriau pajusti, kokia trumpa, palyginti su planetos amžiumi, yra žmonijos egzistencija. NASA nurodo, kad Žemė susiformavo maždaug prieš 4,5 milijardo metų. Jei šį laikotarpį prilygintume vieniems metams, viena diena truktų apie 12,3 milijono metų, valanda – maždaug 514 tūkstančių metų, minutė – apie 8600 metų, o sekundė – maždaug 143 metus.
Pagal tokį modelį žmonės pasirodo paskutinio metų vakaro pabaigoje, žemdirbystė atsiranda likus maždaug minutei, o raštas – pačiame paskutiniame blyksnyje prieš vidurnaktį. Konkretus laikas gali šiek tiek skirtis, priklausomai nuo pasirinktų datų, tačiau pagrindinis vaizdas nesikeičia.
Žmogus pasirodo tik paskutinę Žemės metų valandą
Teiginys, kad žmonės pasirodo apie 23.36 val., grindžiamas prielaida, jog šiuolaikiniams žmonėms yra maždaug 200 tūkstančių metų. Žemės kalendoriuje toks laikotarpis atitiktų maždaug 23 minutes iki vidurnakčio gruodžio 31-ąją.
Vis dėlto šiuolaikiniuose mokslo populiarinimo šaltiniuose dažnai remiamasi kita Homo sapiens atsiradimo data. „Smithsonian Human Origins Program“ nurodo, kad mūsų rūšis egzistuoja maždaug 300 tūkstančių metų ir atsirado Afrikoje laikotarpiu, kai vyko staigūs klimato pokyčiai. Pasirinkus šią datą, žmonės Žemės kalendoriuje pasirodytų likus maždaug 35 minutėms iki vidurnakčio, apie 23.25 val.
Nors skirtumas tarp šių skaičiavimų nėra nereikšmingas, jis nekeičia pačios analogijos esmės. Nesvarbu, ar laikrodis rodytų 23.25, ar 23.36 val., Homo sapiens atsiranda tik tada, kai beveik visi kalendoriniai metai jau būna pasibaigę. Iki to laiko būtų praėję Hadėjus, archėjus, proterozojus ir beveik visas fanerozojus. Dinozaurai būtų seniai išnykę, o ledynmečiai liktų paskutinėmis Žemės istorijos scenomis.
Iki žmonių planeta jau ilgą laiką būtų turėjusi vandenynus, gyvybę, deguonies atsargas ir žemynus. Per tą laiką būtų įvykę masiniai išmirimai ir daugybė evoliucinių procesų, kurių mes niekada nematėme.
Kaip pabrėžiama straipsnyje, žmonijos istorija planetos mastu nėra senovinė – ji prasidėjo visai neseniai. Matematiškai mūsų rūšis atsirado tik per paskutinę „Žemės metų“ valandą.
Žemdirbystei Žemės kalendoriuje lieka kiek daugiau nei minutė
Žemdirbystė atsirado dar vėliau. „National Geographic“ švietimo resursas jos pradžią sieja su maždaug 12 tūkstančių metų laikotarpiu, kai žmonės ėmė trauktis nuo klajokliško medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdo ir rinkosi sėslų ūkininkavimą bei nuolatines gyvenvietes.
Suspaudus Žemės istoriją į vienus metus, 12 tūkstančių metų sudarytų vos 84 sekundes. Žemdirbystė mums gali atrodyti labai sena, nes ant jos pamato susiformavo daugelis visuomenės institucijų. Ji atsirado anksčiau nei valstybės, imperijos, raštas ir pirmieji žinomi valdovai.
Tačiau Žemės kalendoriuje žemdirbystė nėra tolima praeitis. Tai įvykis, prasidedantis tada, kai iki vidurnakčio lieka kiek daugiau nei minutė.
Raštas atsiranda per paskutinį trumpą laiko blyksnį
Rašto atsiradimas šią analogiją daro sudėtingesnę. Teiginys, kad visa rašytinė istorija telpa į paskutines 15 sekundžių, yra ryškus, tačiau pernelyg supaprastintas. Pagal griežtą Žemės mastelį 15 sekundžių atitinka šiek tiek daugiau nei du tūkstančius metų. Į šį laiką patenka reikšminga dalis mokykliniuose istorijos kursuose nagrinėjamos praeities, bet ne seniausios rašto sistemos.
Jei atskaitos tašku laikysime pirmuosius rašto pavyzdžius, laikotarpis pailgėja. „World History Encyclopedia“ nurodo, kad Mesopotamijos šumerai pleištaraštį sukūrė maždaug 3600–3500 metais pr. m. e., o apie 3200 metus pr. m. e. jis toliau vystėsi Uruke. Tokiu atveju 5–5,5 tūkstančio metų rašytinė istorija Žemės kalendoriuje užimtų apie 35–39 sekundes.
Šis patikslinimas svarbus todėl, kad kalendorinė analogija neturėtų sudaryti visiško tikslumo įspūdžio. Seniausi rašto paminklai užimtų greičiau paskutinę pusę minutės metų, o ne tiksliai paskutines 15 sekundžių. Vis dėlto pagrindinė išvada lieka ta pati: rašytinė istorija, kurią paprastai vadiname istorija, sudaro tik mažytę paskutinės minutės dalį.
Laikotarpį iki rašto tyrėjai atkūrė remdamiesi kaulais, darbo įrankiais, nuosėdinėmis uolienomis, izotopais, griuvėsiais, uolų piešiniais, DNR ir kitais šaltiniais.
Labai jauna rūšis planetoje, kuri jau beveik baigė savo metus
Kalendorinės analogijos vertė ta, kad ji planetos amžių paverčia lengviau suvokiama įvykių seka. Beveik visus metus Žemėje nėra nei laukų, nei miestų, laivų, teleskopų, abėcėlių, valstybinių sienų, laikrodžių, rašytinių kalbų ar žmonių vardų.
Tik paskutinę metų valandą pasirodo Homo sapiens. Likus maždaug pusantros minutės, žemdirbystė iš esmės pakeičia žmonių santykį su maistu ir gyvenamąja vieta. Paskutinę pusę minutės raštas pradeda išsaugoti žmonių atmintį – iš pradžių molyje, vėliau akmenyje, popieriuje ir rašale, o galiausiai skaitmeniniame kode.
Paskutinėmis sekundėmis šiuolaikinė civilizacija ima vystytis taip sparčiai, kad pati analogija tampa beveik per maža šiam procesui pavaizduoti.
Šis modelis negali galutinai išspręsti ginčų dėl žmogaus kilmės, istorijos ribų ar civilizacijos pradžios. Jo paskirtis – pakeisti požiūrį į laiko mastelį. O išvada išlieka aiški: tai, ką vadiname žmonių pasauliu, atsirado planetoje, kuri beveik visus savo „kalendorinius metus“ jau buvo nugyvenusi iki mums pasirodant.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
