2003 metų vasarą Šiauliuose įvykdytas nusikaltimas iki šiol kelia šiurpą. Dovydas Kriaučiūnas, pilnametystės sulaukęs vos prieš mėnesį, nužudė dvi 18-metes – Aušrą ir Indrę. Po žmogžudystės jis bandė paslėpti pėdsakus, tačiau į butą dar ne kartą sugrįžo pasiimti aukoms priklausiusių daiktų.
Vėliau D. Kriaučiūnas buvo nuteistas, o jo pavardė pateko į Lietuvos istoriją – jis tapo jauniausiu žmogumi šalyje, kuriam skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šios bylos detales aprašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
Šeimą suneramino staiga nutrūkę ryšiai
Aušra į Šiaulius buvo grįžusi iš Anglijos ir gyveno tėvams priklausančiame bute. Su artimaisiais ji bendravo nuolat, tačiau birželio 25 dieną skambučiai netikėtai liovėsi.
Po kelių dienų sunerimęs šeimos narys nuvyko į merginos namus. Ten buvo aptikti dviejų merginų kūnai.
Įsilaužimo požymių nerasta, todėl tyrėjai svarstė, kad aukos į butą galėjo įsileisti pažįstamą žmogų. Pareigūnai sudarė merginų pažįstamų sąrašą. Tyrimui pasitarnavo ir bute rastas fotoaparatas: išryškinus juostelę joje buvo matyti čia vykusių vakarėlių akimirkos. Tarp jose užfiksuotų pažįstamų buvo ir Dovydas.
Vaikinas Aušrą pažinojo nuo vaikystės – jie lankė tą patį vaikų darželį, o vėliau kurį laiką mokėsi vienoje klasėje.
Įtarimus dar labiau sustiprino mobilieji telefonai. Dovydo draugė tyrėjams papasakojo, kad netrukus po nusikaltimo jis jai parodė tris telefonus ir pasiūlė vieną išsirinkti kaip dovaną.
Galiausiai D. Kriaučiūnas ėmė prieštarauti pats sau, pasakodamas, kur buvo nusikaltimo dieną, ir prisipažino.
Konfliktas baigėsi kraupiu išpuoliu
Duodamas parodymus D. Kriaučiūnas teigė, kad konfliktas prasidėjo netikėtai. Jo aiškinimu, merginos iš jo pasišaipė, o įžeistas vaikinas nebesuvaldė emocijų.
Nusikaltimo vietoje pareigūnai išvydo itin žiaurų vaizdą: merginos buvo daužytos metaliniu strypu, sužalotos peiliu, o jų rankų venos perpjautos.
Anot D. Kriaučiūno, birželio 25-osios vėlų rytą jis atėjo pas Aušrą pasikalbėti. Bute buvo ir Indrė, tuo metu kėlusi iš lovos. Virtuvėje tarp jaunuolio ir merginų kilo ginčas. Dovydas tvirtino, kad jos įžeidė jį ir jo draugę, todėl jis pats pradėjo grasinti.
Merginos taip pat atsakė grasinimais – esą jų pažįstami vaikinai jam „išmals snukį“. Išgirdęs šiuos žodžius D. Kriaučiūnas smogė Aušrai į veidą ir metaliniu daiktu trenkė jai per galvą.
Aušrai pargriuvus, Indrė bandė pabėgti į miegamąjį. Dovydas ją pasivijo ir metaliniu strypu smūgiavo per galvą. Net mergaitei praradus sąmonę, jis nesustojo – ekspertai vėliau suskaičiavo 12 smūgių pėdsakų.
Tuomet vaikinas, kaip pats teigė, nusprendė atsikratyti liudininkių. Virtuvėje pasiėmęs peilį, jis miegamajame perrėžė gulinčios Indrės abiejų rankų venas, kad ši mirtinai nukraujuotų. Po to sugrįžo į virtuvę ir nužudė Aušrą.
Aušros kūnas buvo rastas virtuvėje. Indrės palaikai gulėjo miegamajame, uždengti paklode. Prie lovos taip pat rastas nukirstas pirštas.
Ekspertai nustatė, kad merginos buvo nužudytos prieš kelias dienas. Kaimynai sakė nieko įtartino negirdėję. Vienas iš artimųjų, Kazimieras, pastebėjo, kad iš buto dingo televizorius, muzikinis centras ir kiti daiktai.
Po žmogžudystės į butą sugrįžo dėl daiktų
Ne mažiau sukrečianti buvo ir tai, kas įvyko po žmogžudystės. Sutemus D. Kriaučiūnas į butą sugrįžo dar du kartus. Nepaisydamas tamsoje gulinčių kūnų, jis išsinešė televizorių, o vėliau – muzikinį centrą, drabužius, kosmetiką ir kitus vertingesnius daiktus. Kosmetiką vėliau padovanojo savo draugei.
Televizorių vaikinas parsinešė į savo kambarį. Muzikinį centrą nunešė į lombardą ir įkeitė už 250 litų. Tačiau darbuotojas prieš išmokėdamas pinigus pareikalavo paso.
Supratęs, kad lombarde likęs įrašas gali padėti jį nustatyti, D. Kriaučiūnas melavo dokumentą netrukus atnešiąs. Tuo pat metu jis paprašė draugo skubiai išpirkti muzikinį centrą.
Lombardo darbuotojas daiktą pardavė ir nesulaukęs savininko paso. Už tai D. Kriaučiūnas leido muzikinį centrą pasilikti draugui.
Vėliau merginų panagėse buvo aptikta mikrodalelių, kilusių nuo Dovydo drabužių.
Į bylą įsitraukusi motina ragino keisti parodymus
Bylos aplinkybes dar labiau komplikavo Dovydo motina – diplomuota teisininkė ir buvusi policijos darbuotoja.
Netrukus po suėmimo D. Kriaučiūnui buvo leista su ja susitikti. Tuo metu moteris vadovavo Šiaulių teritorinės muitinės Teisės ir teisėtvarkos skyriui. Po šio pasimatymo kalinys atsisakė savo prisipažinimo ir ėmė tvirtinti, kad policininkai jį kankino bei privertė save apkalbėti.
D. Kriaučiūno kameroje taip pat paslaptingai atsirado mobilusis telefonas. Kalinys susitikdavo su motina ir tarėsi, kaip elgtis. Nežinodamas, kad pokalbiai įrašomi, jis jai skambindavo, o motina patarinėjo, ką tyrėjams sakyti ir ką nutylėti.
Teisme bandė įrodyti savo nebrandumą
Gynybos pozicija buvo siejama ir su naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatomis. Jei būtų įrodyta, kad dviejų merginų nužudymo metu D. Kriaučiūnas buvo nesubrendęs, jam galėjo būti skirta nepilnamečiui taikoma bausmė, siekianti daugiausia 10 metų.
Paskutiniame žodyje D. Kriaučiūnas vėl tvirtino save apkalbėjęs, merginų nežudęs ir kaltino pareigūnus smurtu. Jis taip pat neigė pavogęs visus kaltinamojoje išvadoje nurodytus daiktus ir vis dar tikėjosi išvengti griežčiausios bausmės.
Kaltinamasis paprašė dar kartą apklausti motiną, kuri esą galėtų atskleisti tikrųjų žudikų vardus. Teismas šio prašymo netenkino.
2020 metais mėgino pabėgti iš įkalinimo įstaigos
Praėjus beveik 17 metų nuo dviejų 18-mečių nužudymo, D. Kriaučiūnas vėl atsidūrė kriminalinio įvykio centre. 2020 metų sausio 28 dienos vakarą Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis, grasindamas savadarbiu duriamuoju įrankiu, paėmė įkaite pareigūnę ir bandė pabėgti.
Kiti tą pamainą dirbę pareigūnai, siekdami apsaugoti kolegę nuo sužalojimų, kontroliavo nuteistojo judėjimą ir leido jam išeiti iš režiminės teritorijos.
Už įstaigos vartų D. Kriaučiūnas pareigūnę paleido, tačiau bandydamas pasišalinti buvo sulaikytas pataisos įstaigos darbuotojų ir į pagalbą atvykusių policijos pareigūnų. Sulaikymo metu pataisos pareigūnai panaudojo elektros impulsinį prietaisą. Nuteistasis buvo izoliuotas, o bausmę už žmogžudystę atliko nuo 2003 metų.
Pareigūnė dėl, pirminiais duomenimis, paviršinių kaklo sužalojimų buvo pristatyta į gydymo įstaigą. Šiaulių tardymo izoliatorius jai užtikrino psichologinę pagalbą. Jos darbo stažas pataisos įstaigoje tuo metu siekė beveik metus.
Už bandymą pabėgti D. Kriaučiūnas buvo nuteistas dar 7 metų laisvės atėmimo bausme. Ji subendrinta su ankstesne bausme, todėl galutinė sankcija liko laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Dėl naujo teistumo galimybė prašyti sušvelninti šią bausmę buvo atidėta dar 20 metų.
