Opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ sugrįžo į sceną, kurioje prieš daugiau nei keturis dešimtmečius buvo pirmą kartą parodyta. 1984 metais tuometiniame Kauno dramos teatre režisierius Jonas Vaitkus pastatė pirmąją kūrinio versiją, o dabar Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovams pristatyta visiškai nauja Panevėžio muzikinio teatro interpretacija.
Pilna salė ir gausios publikos reakcijos parodė, kad šis kūrinys neprarado aktualumo. Jo istorija prasidėjo 1967 metais, kai poetas Sigitas Geda parašė poemą „Strazdas“. J. Vaitkus, perskaitęs tekstą, pasiūlė kompozitoriui Broniui Kutavičiui jį paversti sceniniu kūriniu. Taip gimė iš pradžių „garsų drama“ vadinta oratorija, vėliau tapusi opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“.
Pagrindinis spektaklio veikėjas – valstiečių dainius Antanas Strazdas-Drazdauskas, scenoje įkūnijamas kaip Žmogus-Paukštis. Muzikoje, poezijoje, choreografijoje, folkloro motyvuose ir tradicinėse giesmėse susipina žmogaus santykis su gamta, vyro ir moters ryšys, būties prasmės, istorijos bei tautinės tapatybės temos.
Kūriniu siekiama išsaugoti istorinę atmintį
2023 metais B. Kutavičiaus gimtajame Panevėžyje atgaivintas spektaklis šiandien skirtas kitai kartai – žmonėms, kurie nepriklausomybę suvokia kaip kasdienybę, o skaudžiausius Lietuvos istorijos laikotarpius pažįsta ne iš savo patirties.
Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus pabrėžia, kad tokių kūrinių sugrįžimas svarbus istorinei atminčiai. Jo teigimu, žmonės karus dažnai pradeda tada, kai pamiršta ankstesnius konfliktus, o po 1990-ųjų gimusi karta vis labiau tolsta nuo Lietuvai skaudžių įvykių. Todėl būtina priminti, kokia kaina buvo sumokėta už dabartinį gyvenimą.
Dirigento teigimu, „Strazdas – žalias paukštis“ parodo, kad laisvė ir savarankiška valstybė nėra savaime suprantamos. A. Strazdelio gyvenimas spektaklyje tampa platesnio pasakojimo apie Lietuvos valstybingumą pagrindu.
Strazdelis čia suvokiamas kaip tam tikra Lietuvos valstybingumo personifikacija. Šalis išgyveno spaudos draudimą, karus, cenzūrą ir kitokias priespaudos formas, tačiau vis sugebėdavo atsitiesti, judėti pirmyn ir išlikti. Viena svarbiausių kūrinio minčių – pagarba žmonėms, kurie saugojo gimtąją kalbą ir raštą, kovojo dėl nepriklausomybės bei priešinosi priespaudai.
Muzikoje susitinka skirtingi Lietuvos kultūros sluoksniai
B. Kutavičiaus partitūra atlikėjams kelia sudėtingų užduočių. Joje skamba styginiai, vargonai, varpai ir liaudies instrumentai. I. J. Šimkaus vertinimu, toks derinys atspindi skirtingus Lietuvos kultūros klodus.
Liaudies instrumentai gali būti siejami su istorine patirtimi ir pagoniškosios kultūros elementais, o vargonai bei varpai primena krikščioniškąją Lietuvą. Šių sluoksnių susijungimas atsispindi ir daugiasluoksnėje B. Kutavičiaus instrumentuotėje.
Gyvas atlikimas tapo vienu didžiausių išbandymų
Vienas esminių naujosios versijos skirtumų – muzika atliekama gyvai. Ankstesniame pastatyme buvo naudojami garso įrašai. Pasak dirigento, tuo metu juostų karpymas ir įrašų naudojimas buvo modernus, tačiau kartu ir praktiškas sprendimas, nes gyvas choras, liaudies instrumentai bei styginių orkestras kainavo brangiai, o B. Kutavičiaus sukurta muzika pasižymi sudėtinga poliritmine ir polimetrine faktūra.
Dabartinė kūrybinė komanda partitūrą pritaikė gyvam atlikimui. I. J. Šimkus aiškina, kad kompozitorius yra minimalistas: natų nėra daug, tačiau kiekvienas garsas apgalvotas ir prasmingas. Pasikartojantis metro-ritminis judėjimas sukuria meditatyvią atmosferą, bet atlikėjai turi groti itin tolygiai ir tiksliai – tarsi tekėtų upė, o visas procesas vyktų kaip laikrodis.
Šį akustinį ir vizualinį iššūkį priėmė visa spektaklio komanda. Kaip ir pirmąjį pastatymą, dabartinę versiją režisavo J. Vaitkus. Scenografiją sukūrė Arvydas Gudas, kostiumus – Kristina Kruopienytė, choreografiją – Inga Fontez-Sakurako. Strazdo vaidmenį atlieka Arminas Skirvainis, Moters-paukštės vaidmenį kuria Salomėja Petronytė ir Gunta Gelgotė.
Spektaklyje dalyvauja Panevėžio muzikinio teatro choras ir orkestras bei Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų ansamblis.
Dirigento manymu, būtent gyvas garsas leidžia žiūrovui užmegzti kitokį ryšį su spektakliu. Įrašą galima klausytis namuose, tačiau gyvai išgirstas akustinis instrumentas ir jo obertonai suteikia visiškai kitokią patirtį. I. J. Šimkus džiaugiasi, kad pastatyme pavyko išgauti tikrą akustinį skambesį.
Spektaklis bus rodomas keliuose Lietuvos miestuose
Muzikos akademijos dėstytoją prof. Audronę Eitmanavičiūtę spektaklis sužavėjo sudėtingos B. Kutavičiaus muzikos atlikimu ir išlaikytu lietuviškumo bei istorinės atminties pojūčiu.
Ji prisiminė, kad sovietmečiu Kauno dramos teatre matytas „Strazdas“ skatino pasididžiavimą, patriotizmą ir lietuvybės jausmą. Šiandien kūrinys jai pirmiausia yra svarbi Lietuvos istorijos dalis, o lietuviškumo jausmas, klausantis senųjų sutartinių, išlieka gyvas.
Prof. A. Eitmanavičiūtė taip pat išskyrė atlikėjų pasirengimą. Jos vertinimu, B. Kutavičiaus muzika yra labai sudėtinga, todėl atliktas didelis darbas. Ji teigiamai įvertino orkestro skambesį, ryškią tembrų paletę, chorą ir solistę.
Dainininkė Donata Virbilaitė spektaklį stebėjo ir profesionalės akimis: atkreipė dėmesį į muziką, ritmiką bei dirigavimą, o labiausiai ją sužavėjo vargonų skambesys. Vis dėlto didžiausią įspūdį jai paliko skirtingų meno formų sintezė ir mintis, kad tokius kūrinius būtina išsaugoti ateinančioms kartoms.
Su populiariąja muzika dirbanti D. Virbilaitė teigė, kad jai buvo įdomu grįžti prie klasikos ir išgirsti muzikos, poezijos bei teatro visumą. Ji svarstė, ar dabartinė karta dar savaime supranta tokio meno kalbą ir yra įpratusi ieškoti gilesnių prasmių. Dainininkė norėtų, kad spektaklį atrastų daugiau jaunų žmonių, o kai kurie panašūs kūriniai galėtų būti įtraukti į vyresniųjų klasių moksleiviams rekomenduojamų kūrinių sąrašus.
Jos teigimu, tai nereiškia, kad populiarioji kultūra ar socialiniai tinklai yra blogi – pati D. Virbilaitė yra šios kultūros dalis. Tačiau svarbu, kad žmogus pažintų įvairias meno formas, gebėtų giliau pažvelgti į save ir savo gyvenimą bei išlaikytų ryšį su tuo, kas tikra ir vertinga.
Prieš keturis dešimtmečius Kaune pastatytas J. Vaitkaus „Strazdas“ buvo suvokiamas kaip tylus dvasinio pasipriešinimo ženklas. Šiandien Panevėžio muzikinio teatro pastangomis atgimęs kūrinys primena, kad laisvė nėra savaime garantuota, o jos išsaugojimas neatsiejamas nuo savo šaknų pažinimo.
Šį rudenį gyvai atliekamą muzikos ir poezijos spektaklį dar galės pamatyti Alytaus, Biržų ir Klaipėdos žiūrovai.
