Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytoja papasakojo apie pacientą, kurio širdis buvo sustojusi, tačiau medikams trumpam pavyko atkurti jo gyvybines funkcijas. Atsigavęs vyras netikėtai ėmė šaukti, kad kažkas ateina jo pasiimti. Personalui nepavyko jo nuraminti – netrukus pacientas vėl mirė.
Po gaivinimo vyras ėmė rodyti į lovos kraštą
Savo prisiminimu slaugytoja pasidalijo „Reddit“ diskusijoje, kurioje žmonės buvo kviečiami papasakoti apie patirtis, kai jie buvo laikomi mirusiais, tačiau vėliau atgaivinti.
Ji teigė, kad per darbo intensyviosios terapijos skyriuje metus ne vienas pacientas buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Vienas vyras jai ypač įsiminė.
Pacientui sustojo širdis, todėl medikai pradėjo gaivinti. Po kurio laiko vyras atgavo sąmonę, tačiau jo elgesys staiga pasikeitė.
Jis išsigandęs kartojo, kad neleistų jų pasiimti ir kad jie ateina. Vyras nuolat rodė į lovos kraštą, nors personalas nematė, kas jį taip išgąsdino.
Medikai bandė pacientą nuraminti, tačiau jis ir toliau kartojo „ne, ne“ bei rodė ta pačia kryptimi. Netrukus vyras vėl mirė, o šįkart jo atgaivinti nepavyko. Slaugytoja prisipažino, kad ši patirtis jai pasirodė itin šiurpi.
Po paciento mirties slaugytojai teko paskambinti jo sūnui ir pranešti apie netektį. Tačiau vyro reakcija ją nustebino. Išgirdęs apie tėvo mirtį, jis tik atsakė, kad tėvas buvo niekšas.
Močiutė pasakojo apie paslaptingas figūras
Toje pačioje „Reddit“ temoje kita moteris pasidalijo prisiminimais apie paskutinius savo močiutės gyvenimo mėnesius. Nors senolė buvo arti mirties, jos protas išliko aštrus, o būklė buvo geresnė, nei tikėjosi šeima ir hospiso slaugytojos.
Vis dėlto moteris ne kartą kalbėjo apie siaubingus sapnus ir žmones, esančius lovos gale. Ji teigė nematanti jų veidų – tik neaiškias figūras. Kartais, pasak jos, šios figūros sugriebdavo ją už rankos ir mėgindavo kažkur nusivesti.
Senolė kartais bandydavo su jomis kalbėtis ir užduodavo klausimų, tačiau atsakymo nesulaukdavo. Dėl to ji bijojo užmigti. Anūkė pasakojo dažnai pasilikdavusi šalia, kad močiutė išsigandusi galėtų laikyti ją už rankos.
Hospiso slaugytojos šeimai buvo minėjusios, jog gyvenimo pabaigą pasiekę pacientai kartais mato žmones arba kalba apie laukiančią kelionę. Tačiau anūkei močiutės patirtis neatrodė raminanti.
Ji prisiminė, kad senolė nuoširdžiai bijojo regimų figūrų, todėl iki šiol svarsto, ar paskutinėmis gyvenimo dienomis jai buvo gerai.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
