Rugsėjį šeimos vėl sprendžia, kokius būrelius rinktis vaikams, ar reikės papildomų pamokų ir galbūt jau dabar pradėti kaupti studijoms. Tačiau rūpestis vaiko ateitimi kartais nepastebimai virsta bandymu iš anksto nubrėžti, kokia ji turėtų būti. Ekspertai pabrėžia, kad atskirti pagalbą nuo sprendimų priėmimo už vaiką ne visada paprasta.
Savarankiškumas formuojasi palaipsniui
Tėvams natūralu norėti apsaugoti vaiką nuo netinkamų pasirinkimų ir padėti jam pasirinkti geriausią kelią. Vis dėlto psichoterapeutė Sonata Aaltonen atkreipia dėmesį: kuo ilgiau sprendimus priima tėvai, tuo sunkiau vaikui vėliau gali būti veikti savarankiškai. Sprendimų priėmimas yra įgūdis, kurį reikia ugdyti nuo mažens.
Leisdami vaikui rinktis, tėvai stiprina jo savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Taip vaikas mokosi įvertinti situaciją ir prisiimti atsakomybę už pasekmes. Jei iki pilnametystės daugelį svarbių sprendimų už jį priima suaugusieji, vaikui gali būti sunku atskirti savo norus nuo tėvų lūkesčių.
Vaikui augant turėtų keistis ir tėvų vaidmuo. Mažesniam vaikui galima leisti pasirinkti vieną iš dviejų drabužių, nuspręsti, kokią veiklą išbandyti. Mokyklinukas gali prisiimti daugiau atsakomybės už būrelius ar kišenpinigius, o paauglystėje sprendimai vis dažniau susiję su ateitimi.
Tokiais atvejais tėvai turėtų ne nuspręsti už vaiką, o padėti jam įvertinti galimybes. Vietoje iškart pateikiamo atsakymo verta klausti, kokius variantus vaikas mato, kas jam svarbu ir kas galėtų nutikti pasirinkus vieną ar kitą kelią. Taip jis nelieka vienas, tačiau sprendimas nėra perimamas iš jo.
Lūkesčiai vaiką gali pasiekti nepastebimai
Sunkiausia tėvams neretai būna priimti sprendimą, kuris neatitinka jų pačių pasirinkimo, ypač kai konkrečiam vaiko ateities scenarijui ruoštasi daugelį metų. Vis dėlto tai, kad tėvai vežiojo vaiką į treniruotes ar mokėjo už papildomas pamokas, nesuteikia teisės tikėtis iš anksto numatyto rezultato.
Tėvų lūkesčiai vaikui gali būti perduodami ir be tiesioginių reikalavimų. Juos atskleidžia tai, kurioms veikloms skiriama daugiausia pinigų bei laiko, kokios vaiko savybės nuolat pabrėžiamos ir kaip kalbama apie jo ateitį.
Pavyzdžiui, nuo vaiko gimimo kaupiami pinigai gali būti vadinami „pinigais studijoms“. Tokia formuluotė vaikui gali signalizuoti, ko iš jo tikimasi. Todėl, pasak S. Aaltonen, geriau juos vadinti santaupomis vaiko ateičiai ir iš anksto neapriboti jų paskirties.
Būtinybę ateities planuose palikti vietos pokyčiams pabrėžia ir ERGO Gyvybės draudimo departamento vadovė Baltijos šalyse Vaida Jauneikaitė-Prakienė. Jos teigimu, tėvai dažnai iš anksto įsivaizduoja, kam bus panaudoti vaiko ateičiai kaupiami pinigai, tačiau per 10 ar 15 metų gali pasikeisti ir vaiko planai, ir šeimos finansinės galimybės.
Aiškus tikslas padeda nustatyti, kiek reikėtų sukaupti, tačiau po dešimtmečio ar pusantro jis nebūtinai turi išlikti toks pats. Svarbu realiai įvertinti, kokią sumą šeima galės nuosekliai skirti, kad kaupimas neapsunkintų kasdienio biudžeto. Pavyzdžiui, investiciniame gyvybės draudime galima pradėti nuo 50 eurų per mėnesį, o reguliariai investuojamos lėšos turi galimybę augti. Ilgalaikį kaupimą verta laikyti procesu, o ne vienu galutiniu sprendimu.
Atviras tikslas nereiškia, kad su vaiku apie pinigus nereikia kalbėtis. Mažesniam vaikui galima paaiškinti, kad jo ateičiai kaupiama. Vėliau verta parodyti, kiek jau sukaupta, pasidomėti jo tikslais ir kartu aptarti, kam šių lėšų ateityje galėtų prireikti. Taip vaikas mokosi galvoti apie ateitį, kelti tikslus ir spręsti, kas jam svarbu.
Trys klausimai, padedantys pasitikrinti
Kalbant apie būrelius, mokslus ar finansus, ne visada lengva konkrečioje situacijoje suprasti, ar sprendimą iš tiesų lemia vaiko, o ne tėvų norai. S. Aaltonen siūlo sau užduoti tris klausimus:
- Ar tai yra vaiko, ar mano noras?
- Ar leisčiau vaikui rinktis kitaip, net jei į jo veiklą daugelį metų investavau savo laiką, pastangas ar pinigus?
- Kaip reaguočiau, jei suaugęs vaikas pasirinktų visiškai kitokį kelią, nei dabar jam įsivaizduoju?
