Rusijos ekonomika susiduria su vis didesniais sunkumais. Padėtį ypač apsunkina Ukrainos smūgiai naftos pramonei ir logistikos sandėliams. Karas eikvoja ne tik šalies išteklius, bet ir darbo jėgą, todėl civiliniam verslui lieka vis mažiau galimybių vystytis.
Buvusio Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjo Antono Heraščenkos „Telegram“ kanale dabartinė Rusijos Federacijos ekonomikos situacija palyginta su anekdotu. Jame tėvas praneša šeimai, kad buvo atleistas iš darbo.
„Tėti, tai dabar tu mažiau gersi?“ – klausia sūnus. „Ne, sūnau, tai tu mažiau valgysi“, – atsako tėvas.
Staigus ekonomikos nuosmukis galėtų priversti Kremlių nutraukti karą. Vis dėlto tam, kaip pažymima naujienų kanale, vienu metu turėtų susidėti du ar trys ekonominiai sukrėtimai.
Viena realistiškiausių jų kombinacijų būtų naftos eksporto sumažėjimas ir priverstinis biudžeto deficito finansavimas. Tai paspartintų infliaciją ir galėtų paskatinti gyventojus atsiimti indėlius. Tuo pat metu bankų sistemą slėgtų probleminės įmonių skolos, o darbo rinkoje išliktų didelės problemos. Šiuo metu Kremliaus ekonomistai dar bando kontroliuoti ekonomikos blogėjimą, tačiau per mėnesį šis procesas gali tapti nevaldomas.
Kur šiuo metu yra Rusijos ekonomika
Ekonominės problemos įgauna sisteminį pobūdį. Karinės išlaidos nebesukuria ankstesnio augimo, mažėja civilinė gamyba ir investicijos, įmonės kaupia skolas, o darbuotojų stygius egzistuoja kartu su paslėptu nedarbu. Plataus masto krizę Kremlius kol kas pristabdo patiriamas išlaidas perkeldamas verslui, gyventojams ir bankams.
Karinio stimulo poveikis beveik išseko. Iki 2024 metų Rusijos BVP augo daugiau nei 4 proc., tačiau 2025 metais augimas siekia vos 1 proc. 2026 metais prognozuojamas mažesnis nei 1 proc. augimas, o infliacija gali sudaryti 6–7 proc. Bendrosios investicijos gali trauktis 1,5–3,5 proc. Tai rodo perėjimą nuo karinio ekonomikos perkaitimo prie stagnacijos, lydimos didelės infliacijos.
Šalies ekonomika vis labiau skyla į du sektorius – gynybos ir civilinį. Augimas išlieka tose srityse, kurios gauna valstybinius gynybos užsakymus. Tuo metu civilinė mašinų gamyba, metalurgija, statybinių medžiagų gamyba ir transportas traukiasi.
Statybų apimtys sumažėjo 10 proc., o pradėtų naudoti būstų skaičius – 28 proc. Gynybos sektorius iš civilinės ekonomikos perima darbuotojus, nes pastaroji nepajėgia konkuruoti siūlomais atlyginimais.
Nedarbas Rusijoje yra rekordiškai žemas – šiek tiek didesnis nei 2 proc. Tačiau šis rodiklis gali reikšti ne ekonomikos stiprumą, o tai, kad išseko darbuotojų rezervas. Darbo jėgos trūkumas šalyje siekia 1,5–2,5 mln. žmonių. Kariuomenė ir gynybos įmonės aktyviai samdo darbuotojus, o mobilizacija, žmonių netektys, emigracija ir mažas gimstamumas rezervą dar labiau mažina.
Darbuotojų stygius kartu egzistuoja su paslėptu nedarbu. Iš 33 mln. didelių ir vidutinių įmonių darbuotojų 4,6 mln. dirba ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės režimu.
Gamybos pajėgumų panaudojimas sumažėjo iki 77 proc., o apdirbamojoje pramonėje – iki 69 proc. Problema susijusi ne vien su darbuotojų skaičiumi, bet ir su jų kvalifikacija. Rusijai trūksta inžinierių, technologų, mechanikų, vairuotojų bei sudėtingos įrangos operatorių.
Pagrindinis išorinis darbo jėgos šaltinis yra migracija, tačiau pati Rusijos Federacija jį riboja. 51 regione migrantų įdarbinimui jau taikomi apribojimai. Per metus užsieniečių skaičius sumažėjo 10 proc., o statybų sektoriuje – iki 20 proc.
Vienu metu ribodama migrantų iš Vidurinės Azijos įdarbinimą, Maskva darbuotojų ieško Indijoje, Afrikoje ir Šiaurės Korėjoje. Kaip teigiama šaltinyje, tikėtina, kad šiuos žmones dabar lengviau apgauti ir įtikinti pasirašyti kontraktą su Rusijos armija.
Darbuotojų trūkumas prisideda prie infliacijos. Kariuomenė ir gynybos įmonės išmokas didina sparčiau nei auga darbo našumas, todėl civiliniai darbdaviai taip pat priversti kelti atlyginimus. Šios papildomos sąnaudos galiausiai perkeliamos į prekių ir paslaugų kainas.
Aukštos palūkanų normos padeda riboti infliaciją, tačiau kartu smukdo civilinę gamybą. Be to, jos nesustabdo benzino, transporto paslaugų ir monopolijų tarifų brangimo.
Įmonių skolų problema taip pat tampa sisteminė. 2026 metais finansinio pažeidžiamumo zonoje gali atsidurti 32,5 proc. bendrovių. Skolų aptarnavimui įmonės skiria iki 38 proc. savo pelno, nors 2023 metų pabaigoje ši dalis sudarė 15 proc. Sunkiausia padėtis fiksuojama automobilių ir mašinų gamybos, oro transporto, anglies, tekstilės bei baldų sektoriuose.
Bankų krizę Kremlius kol kas atitolina kontroliuodamas didžiuosius bankus ir restruktūrizuodamas skolas. Tačiau tokiu būdu dalis problemų perkeliama valstybės biudžetui.
Naftos perdirbimo gamyklų ir terminalų pažeidimai mažina perdirbamos naftos bei eksporto apimtis. Vien aukštos naftos kainos situacijos neišsprendžia, jei Rusijos Federacija negali išgauti reikiamo žaliavos kiekio.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
