Namie pastebėtas vienas tarakonas gali reikšti, kad tai tėra didesnės problemos pradžia. Naktį aktyvūs vabzdžiai moka gerai pasislėpti, greitai daugėja, o per vamzdynus ir kitas inžinerines sistemas iš vieno buto gali pasklisti po visą daugiabutį.
Kenkėjų naikinimo specialistė Kristina Lementauskaitė-Grubliauskienė pasakojo per darbo metus susidūrusi su išskirtinėmis situacijomis. Vienas gyventojas tarakonus laikė beveik naminiais augintiniais, o kitoje šeimoje vaikai prieš miegą į ausis dėdavosi vatos, kad vabzdžiai į jas neįlįstų.
Įmonės „Profilaktinė dezinfekcija“ direktorė paaiškino, kokie požymiai rodo tarakonų antplūdį, kodėl jie gali apsigyventi net itin tvarkinguose būstuose ir į ką būtina atkreipti dėmesį bandant kenkėjus naikinti patiems.
Lietuvoje dažniausiai sutinkamos trys tarakonų rūšys
Nors pasaulyje žinoma daug tarakonų rūšių, Lietuvoje dažniausiai aptinkami vokiškieji, juodieji ir amerikietiškieji tarakonai. Dažniausias iš jų – vokiškasis, kasdienėje kalboje neretai vadinamas prūsoku.
Specialistė jį apibūdino kaip šviesiai rudos spalvos, pailgo kūno vabzdį su ilgais ūsais.
Palankiomis sąlygomis, kai netrūksta maisto, vandens ir šilumos, šie kenkėjai dauginasi ypač sparčiai. Vienoje patelės suformuotoje kiaušinėlių kapsulėje gali būti apie 30–40 kiaušinėlių, o jaunikliai išsirita per 15–30 dienų.
Vienas tarakonas tinkamoje aplinkoje gali gyventi maždaug 100–200 dienų. Per tą laiką, nesiimant naikinimo, jų skaičius gali labai greitai augti geometrine progresija.
Jei tarakonas pasirodė dieną, signalas gali būti rimtas
Lengviausiai problemą išduoda namuose pastebėtas ropojantis vabzdys. Tačiau nedidelio užkrėtimo pradžioje tarakonus pamatyti nėra paprasta, nes jie daugiausia juda tamsoje.
Naktį į virtuvę atėjus žmogui ir įjungus šviesą, tarakonai dažnai spėja pasislėpti. Jie reaguoja į oro judėjimą, todėl vabzdžius įspėja pravertos durys, žmogaus judėjimas ar kitas oro srautas.
Dieną bėgiojantys tarakonai gali reikšti, kad jų namuose jau susikaupė daug. Apie užkrėtimo mastą taip pat galima spręsti pagal tai, ar matomi tik suaugę vabzdžiai, ar ir jų jaunikliai.
Dar vienas požymis – smulkūs juodi taškeliai, panašūs į maltus pipirus. Tarakonų išmatų galima rasti virtuvės stalčiuose, ant darbastalio, prie kriauklės, už šaldytuvo, palei grindjuostes ar tapetų sujungimus.
Esant dideliam užkrėstumui patalpose gali atsirasti specifinis, į pelėsį panašus kvapas. Tarakonai tarpusavyje komunikuoja cheminėmis medžiagomis, o jų skleidžiamas kvapas padeda vabzdžiams laikytis grupėmis.
Specialistė ragino nelaukti, kol kvapas taps stiprus arba išmatų atsiras daugelyje vietų. Užfiksavus bent vieną įspėjamąjį ženklą, verta įvertinti situaciją ir imtis priemonių.
Kenkėjai gali patekti ir į nepriekaištingai tvarkingą būstą
Požiūris, kad tarakonai gyvena tik nešvariuose namuose, nėra teisingas. Jie gali atsirasti ir labai gerai prižiūrimame būste.
Pasak K. Lementauskaitės-Grubliauskienės, tarakonai nevertina, ar namai tvarkingi, ar ne. Daugiabutyje jų atsiradimo rizika ypač padidėja, jei kenkėjų turi kaimynai.
Į kitus butus vabzdžiai gali patekti per angas aplink vamzdžius, plyšius prie grindjuosčių, ventiliacijos sistemas ir kitus nesandarius tarpus. Todėl atliekant remontą svarbu kruopščiai užsandarinti vietas aplink vamzdžius, grindjuostes ir kitas inžinerines sistemas.
Tarakonai taip pat gali būti netyčia parsinešti su baldais, dėžėmis ar drabužiais. Juos į būstą gali atnešti ir užkrėstame name gyvenantis svečias arba žmogus, pats apsilankęs tokioje vietoje.
Nutylima problema gali tapti viso daugiabučio rūpesčiu
Naikinant tarakonus daugiabutyje, svarbus gyventojų susitelkimas. Jei kenkėjai naikinami tik viename bute, o jų židinys lieka kaimynystėje, problema gali netrukus sugrįžti.
Specialistė teigė dažnai girdinti, kad kovoti su tarakonais viename bute nėra prasmės, jei kitas kaimynas nieko nedaro. Tačiau panašiai gali galvoti ir kiti gyventojai, todėl veiksmų galiausiai nesiima niekas.
Žmonės neretai gėdijasi pripažinti turintys kenkėjų. Vienam kaimynui apie problemą prabilus, kiti kartais ją neigia, nors tarakonų gali būti ir jų namuose.
K. Lementauskaitė-Grubliauskienė pabrėžė, kad tokiais atvejais nereikėtų slėpti problemos nuo kaimynų, nes bendras sprendimas yra svarbi veiksmingos kontrolės dalis.
Vien maisto paslėpti neužtenka. Netekę įprasto maisto tarakonai gali ilgai išgyventi maitindamiesi trupiniais, popieriumi, knygų lapais ar tapetų klijais.
Naudojant priemones savarankiškai būtina laikytis nurodymų
Parduotuvėse parduodama įvairių tarakonams skirtų priemonių – lipnių gaudyklių, aerozolių, gelių ir purškiamų insekticidų. Lipnios gaudyklės gali padėti ne tik sugauti vabzdžius, bet ir įvertinti jų aktyvumą.
Vis dėlto nusprendus kenkėjus naikinti savarankiškai, būtina perskaityti pasirinkto preparato instrukciją ir jos tiksliai laikytis.
Netinkamai naudojamas insekticidas gali lemti tarakonų atsparumą veikliajai medžiagai. Tokiu atveju vėliau juos išnaikinti gali būti dar sunkiau.
Tarakonai kelia ne tik estetinį diskomfortą. Judėdami po nešvarias vietas ir vėliau patekę ant maisto ar virtuvės paviršių, jie gali platinti ligas.
Didelė kenkėjų populiacija ir jų paliekamos dalelės jautresniems žmonėms taip pat gali sukelti alergines reakcijas.
Vienas gyventojas tarakonus vadino savo „kareivėliais“
Per ilgametę praktiką specialistė matė daug neįprastų atvejų. Retai pasitaiko, kad visi daugiabučio gyventojai iškart sutiktų naikinti kenkėjus visuose butuose.
Dažniausiai dalis kaimynų problemą pripažįsta, kiti tvirtina tarakonų neturintys, o dar kiti nemato reikalo su jais kovoti.
Vienas labiausiai įsiminusių atvejų susijęs su senjoru, turėjusiu mediko išsilavinimą. Nors vyras buvo išsilavinęs, į tarakonus jis žiūrėjo ne kaip į kenkėjus.
Jis vabzdžius vadino savo „kareivėliais“ ir nematė priežasties juos naikinti. Tačiau jo kaimynams toks požiūris sukėlė daug nepatogumų, nes tarakonai galėjo plisti į kitus butus.
Kol viename būste kenkėjai nebuvo laikomi problema, jų populiacija tapo viso namo gyventojų rūpesčiu.
Vaikai prieš miegą į ausis dėdavosi vatą
Dar sunkesnę istoriją specialistei papasakojo kolegos, apsilankę itin stipriai tarakonų užkrėstame būste. Jame gyvenę vaikai kiekvieną vakarą turėjo imtis neįprastų atsargumo priemonių.
Vaikai pasakojo, kad eidami miegoti užsikimšdavo ausis vata, nes namuose buvo tiek daug tarakonų, jog jie naktį lįsdavo į ausis.
Specialistės teigimu, tokia situacija paveikia ne tik užkrėstame būste gyvenančius vaikus ir jų kaimynus. Problema gali pasiekti ir platesnę aplinką – mokyklas, darželius bei kitas įstaigas, kuriose lankosi šeimos nariai.
K. Lementauskaitė-Grubliauskienė pabrėžė, kad tokiais atvejais kenčia ne vien pati šeima, bet ir visa ją supanti bendruomenė.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
