Praėjus šešiems mėnesiams nuo karo su Jungtinėmis Valstijomis pradžios, Iranas siunčia signalus, kad gali atsitraukti nuo vien atsakomųjų veiksmų ir imtis puolamųjų operacijų. Naujienų agentūros AFP kalbinti analitikai teigia, jog tai gali reikšti Teherano įsitikinimą, kad jis turi pakankamai svertų savo reikalavimams įgyvendinti ir susidariusiai aklavietei įveikti.
Karas prasidėjo vasario 28 d., kai JAV ir Izraelis smogė Iranui. Iki šiol Teheranas savo atakas prieš Jungtines Valstijas, Izraelį ir Persijos įlankos valstybes dažniausiai pristatydavo kaip atsaką į išpuolius prieš Islamo Respubliką.
Pastaruoju metu Irano pareigūnai vis atviriau kalba apie puolamųjų veiksmų svarbą, kartu pabrėždami strateginio Hormuzo sąsiaurio kontrolę. Šis vandens kelias yra vienas svarbiausių Teherano spaudimo įrankių Vašingtonui: jo blokada sutrikdė pasaulinei energetikai reikšmingą maršrutą ir pakėlė energijos kainas.
Irano aukščiausiasis lyderis Mojtaba Khamenei šį požiūrį išsakė anksčiau šį mėnesį, pertvarkydamas aukščiausiąją karinę vadovybę. Jis paragino stiprinti maksimalų atgrasymą ir ruoštis plataus masto puolamosioms operacijoms prieš priešą.
Praėjusią savaitę vienas Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) vado pavaduotojas taip pat pareiškė, kad Teheranas peržiūri karinę doktriną, kad strateginė pirmenybė būtų teikiama puolamosioms operacijoms.
Tarptautinės politikos centro analitikas Sina Toossi pabrėžia, kad toks pokytis nebūtinai reiškia Irano perėjimą prie „prevencinio karo“ doktrinos.
Jo vertinimu, Teheranas greičiausiai nusprendė, kad neišvengiamos konfrontacijos atveju būtina eskaluoti situaciją anksčiau ir ryžtingiau, o ne laukti, kol Jungtinės Valstijos ar Izraelis nustatys konflikto sąlygas.
Teherane dirbantis tarptautinių santykių ekspertas Ahmadas Zeidabadi teigia, kad strategijos pokytį lemia Teherano vertinimas apie Vašingtono planus.
Jo teigimu, Islamo Respublika mano, kad Jungtinės Valstijos veikiausiai atmetė naujo karo galimybę ir dabar siekia išlaikyti dabartinę padėtį, įskaitant JAV jūrų blokadą bei ekonominį spaudimą.
Irano skaičiavimai
Diplomatiniai ryšiai su JAV tebėra aklavietėje. Padėtį dar labiau pablogino birželio 17 d. žlugusios paliaubos, po kurių Vašingtonas vėl įvedė sankcijas Irano naftai ir atnaujino Irano uostų blokadą.
A. Zeidabadi sako, kad iranietiškoji pusė dabartinėmis sąlygomis diplomatiją laiko pasmerkta žlugti ir mano, jog amerikiečiai nepriims jos reikalavimų. Todėl Teheranas gali jaustis priverstas imtis puolamųjų veiksmų, kad priverstų JAV sutikti su Irano sąlygomis ir pradėtų naują derybų etapą.
Per pradinę bombardavimo kampaniją Iranas patyrė didelių nuostolių: žuvo aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei ir aukšto rango kariuomenės vadai, be to, šaliai padaryta didelė materialinė bei ekonominė žala.
Vis dėlto politinė sistema išsilaikė. Po balandžio 8 d. paliaubų intensyvūs bombardavimai palaipsniui prislopo, nors pavieniai apsikeitimai ugnimi, ypač Hormuzo sąsiauryje ir jo prieigose, tęsėsi.
Vėliau konfliktas išplito visame regione. Įvyko susirėmimų tarp Saudo Arabijos ir Irano remiamų Jemeno husių, taip pat buvo sutrikdyta laivyba Raudonosios jūros Bab al Mandabo sąsiauryje.
S. Toossi teigimu, Teherane stiprėja įsitikinimas, kad JAV karinis pranašumas savaime nesuteikia Vašingtonui galimybės kontroliuoti eskalacijos.
Hormuzo sąsiauris tapo vienu pagrindinių šių Irano skaičiavimų elementų. Teheranas reikalauja, kad laivai prieš plaukdami sąsiauriu gautų leidimą ir sumokėtų paslaugų mokesčius. Vašingtonas ir regiono valstybės tam griežtai priešinasi.
Sąsiaurio atvėrimas jau įtrauktas į svarbiausių JAV prioritetų sąrašą.
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as praėjusią savaitę teigė, kad svarbiausias tikslas yra išlaikyti amerikiečiams žemas energijos kainas, o užtikrinti, kad Teheranas neturėtų branduolinio ginklo, yra antras pagal svarbą uždavinys.
Birželio 17 d. Teherano ir Vašingtono pasirašytas memorandumas, kuriame buvo numatytos paliaubų sąlygos, gerokai skyrėsi nuo ankstesnio JAV prezidento Donaldo Trumpo reikalavimo Iranui besąlygiškai pasiduoti.
Paliaubos vėliau žlugo pirmiausia dėl nesutarimų, kaip turėtų būti kontroliuojamas Hormuzo sąsiauris. Nepaisant to, Irano pareigūnai šį susitarimą iki šiol pateikia kaip savo pergalės įrodymą.
Vyriausiasis Irano derybininkas Mohammadas Bagheras Ghalibafas praėjusią savaitę pareiškė, kad Iranas šį karą laimėjo tikrąja to žodžio prasme – tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu. Jis taip pat ragino didžiuotis pasiekta pergale.
Apsiskaičiavimo rizika
Liepos pabaigoje Irano surengtas smūgis JAV oro bazei ir vadavietei Jordanijoje Irano žiniasklaidoje buvo pristatytas kaip naujo, į prevenciją orientuoto požiūrio pavyzdys.
Tarptautinių santykių ekspertas ir buvęs Revoliucinės gvardijos generolas Hosseinas Kanani-Moghadamas mano, kad atnaujinta strategija gali pasireikšti ne tik tiesioginėmis karinėmis atakomis.
Pasak jo, Teheranas gali derinti kibernetinio, psichologinio, žvalgybos ir ekonominio karo priemones.
Vis dėlto Irano skaičiavimai yra itin rizikingi.
A. Zeidabadi perspėja, kad jei grėsmė yra reali, tokio scenarijaus padariniai Iranui ir visam regionui būtų katastrofiški.
S. Toossi taip pat sako, kad naujoji strategija gali lemti gerokai spartesnę būsimų krizių eskalaciją.
Jo teigimu, didesnį pavojų kelia vadinamieji „abipusio atgrasymo spąstai“. Tokiu atveju abi pusės kitos pusės bandymus sustiprinti atgrasymą vertina kaip įrodymą, kad pačioms būtina dar labiau eskaluoti padėtį.
„Tai gerokai nestabilesnė strateginė aplinka, net jei iš tiesų nė viena pusė nenori dar vieno didelio karo“, – sakė S. Toossi.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
