Po beveik šešių mėnesių pertraukos Donatas Motiejūnas vėl gavo daugiau žaidimo laiko. Lietuvos rinktinės veteranas tai įvardijo kaip didžiausią teigiamą rungtynių su Arizonos universiteto „Wildcats“ aspektą.
35-erių krepšininkas Alytuje aikštėje praleido 19 minučių. Per jas jis pelnė 7 taškus, atkovojo 2 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko 7 naudingumo balus.
Motiejūnas sakė džiaugęsis galimybe po ilgos pertraukos vėl rungtyniauti, nes krepšinio ritmo neįmanoma susigrąžinti vien treniruotėse – tam būtinos oficialios rungtynės.
Vertindamas mačą, krepšininkas pripažino, kad varžovai žaidė geriau ir organizuočiau. Jo teigimu, Lietuvos rinktinės organizuotumas šiuo metu yra didelė problema. Vis dėlto į Alytų atvyko visi norėję žaisti, o dėl kai kurių žaidėjų nebuvimo kitiems buvo suteikta daugiau minučių.
Sprendimas dėl sudėties buvo priimtas iš anksto
Paklaustas, kada žaidėjams buvo pranešta, kas dalyvaus rungtynėse, Motiejūnas atsakė, kad tai paaiškėjo per vakarykštę atsistatymo treniruotę.
Jis taip pat teigė, kad nesėkmė psichologiškai neturėtų trukdyti ruošiantis mačams su Turkijos ir Bosnijos rinktinėmis. Turėdamas daug patirties, šias rungtynes Motiejūnas vertino kaip pamoką ir galimybę pačiam grįžti į žaidimo ritmą.
Krepšininkas išskyrė Krivą ir Jaruševičių, prieš kuriuos jam visada malonu žaisti. Motiejūno vertinimu, abu jaunuoliai jau dabar yra dideli talentai ir ateityje turėtų atstovauti Lietuvos rinktinei.
Patirtį nori perduoti jaunesniems
Motiejūnas palankiai atsiliepė apie vieną iš jaunųjų žaidėjų. Jis teigė, kad beliko toliau dirbti, stengtis ir tobulėti. Krepšininkai taip pat pasikalbėjo apie galimybę kitą vasarą treniruotis kartu.
Veteranas pabrėžė norintis padėti jaunajai kartai savo sukaupta patirtimi. Jo teigimu, jeigu pavyktų padaryti įtaką bent vienam žaidėjui, jis jau galėtų save laikyti nugalėtoju. Motiejūnas taip pat sakė, kad nori prisidėti prie to, jog būsimi rinktinės nariai Lietuvos vardą gintų su pagarba ir garbe.
Kalbėdamas apie atmosferą komandoje, krepšininkas pažymėjo, kad vyresni žaidėjai stengiasi kurti emociją, nes tokiose rungtynėse ji yra itin svarbi. Vis dėlto įtampa skirtingus krepšininkus veikia nevienodai, todėl komandos nariai mėgina vieni kitus palaikyti ir stumti į priekį.
Gandus apie savo atvykimą vadina beprasmiškais
Motiejūnas taip pat sureagavo į kalbas, esą dėl jo prisijungimo prie rinktinės kažkas atsisakė atvykti.
Jis teigė žinantis tik tiek, kad atvyko visi, kurie norėjo tai padaryti: sulaukęs skambučio pats atvyko padėti Lietuvai. Krepšininkas sakė, kad niekas jam asmeniškai nepaskambino ir nepasakė neatvykstantis dėl jo, todėl šias kalbas laiko gandais ir jų komentuoti nenorėjo.
Motiejūnas prisiminė, kad panaši situacija buvo pernai, kai iš Monako atvyko į Belgradą – tuomet jis taip pat buvo nežaidęs šešis mėnesius. Po pirmųjų rungtynių tada jautėsi labai sunkiai, tačiau šįkart situacija kitokia, nes rinktinėje vyksta daugiau komandinių treniruočių.
Krepšininkas sakė besijaučiantis gerai ir intensyviai dirbantis. Sulaukęs kvietimo į rinktinę jis turėjo pakoreguoti savo planus, tačiau dėl to nesigaili, nes atstovauti Lietuvai jam yra didžiausia garbė.
Apie komandos organizuotumą spręsti nesiima
Paklaustas, ar tam tikri proceso aspektai gali trukdyti komandai tapti organizuotesnei, Motiejūnas į šį klausimą atsakyti nesiryžo. Jis pabrėžė neturintis kvalifikacijos vertinti trenerio darbo ir sakė, kad treneris sprendžia, kam suteikti žaidimo laiko, o kam leisti pailsėti.
Rinktinėje dirbantis Virginijus Mikalauskas, pasak Motiejūno, žaidėjus nustebino pozityviai. Kai kurie jų teigė, kad per pastaruosius trejus metus nėra darę nieko panašaus.
Motiejūnas pasakojo, kad Mikalauskas daug laiko skiria analizei ir siekia padėti krepšininkams taisyklingai judėti aikštėje. Jo filosofija – treniruoti kūną kaip vieną visumą, o iš pirmo žvilgsnio juokingi pratimai turi padėti atkartoti rungtynėse pasitaikančius judesius.
Krepšininko teigimu, Mikalauskas surenka daug informacijos. Pats Motiejūnas pabrėžė taip pat norintis nuolat domėtis įvairiais dalykais ir išlikti gyvenimo mokiniu.
