Prakaitavimas sušilus ar sportuojant yra įprasta organizmo reakcija, padedanti reguliuoti kūno temperatūrą. Vis dėlto kai kuriais atvejais gausus prakaitavimas gali būti susijęs ne tik su karščiu ar fiziniu krūviu, bet ir su sveikatos būkle.
Specialistės paaiškino, kas lemia prakaito kiekį, kokie kasdieniai veiksniai gali jį padidinti ir kada reikėtų ieškoti medicininės priežasties. Taip pat aptarta, ką gali reikšti naktinis prakaitavimas ar netikėtai pasikeitęs prakaito kvapas.
Nuo ko priklauso, kiek prakaituojame?
BENU vaistinės Sveikos odos instituto ekspertė Ramunė Uosienė sako, kad prakaitavimas yra natūralus būdas palaikyti tinkamą kūno temperatūrą. Organizmas prakaituoja ne tik per karščius ar sportuojant, bet ir patiriant stresą, jaudinantis ar valgant aštrų maistą.
Prakaito kiekis kiekvienam žmogui skiriasi. Tam įtakos turi genetika, amžius, kūno masė, hormonų veikla ir individualus prakaito liaukų aktyvumas. Apie padidėjusį prakaitavimą galima kalbėti tada, kai jis ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Prakaitavimą gali sustiprinti stresas, maistas ir vaistai
Prakaituoti galima ir tada, kai nėra nei karšta, nei intensyviai judama. Viena dažniausių priežasčių yra stresas bei stiprios emocijos. Jaudinantis ar nerimaujant suaktyvėja simpatinė nervų sistema, todėl labiau gali prakaituoti delnai, pažastys, pėdos ir veidas.
Prakaito išsiskyrimą taip pat gali skatinti aštrus maistas, karšti gėrimai ir didesnis kofeino kiekis. Kai kuriems žmonėms tokį poveikį turi alkoholis. Prakaitavimo pokyčiams įtakos gali daryti ir hormonų svyravimai – jis dažnai sustiprėja paauglystėje bei menopauzės laikotarpiu, taip pat esant kai kuriems skydliaukės veiklos sutrikimams.
Gausiau prakaituoti gali paskatinti kai kurie antidepresantai, vaistai nuo skausmo ir hormoniniai preparatai. Tarp kitų galimų veiksnių ekspertė mini karščiavimą, infekcijas, miego trūkumą, antsvorį ir nikotiną.
Hiperhidrozė gali būti pirminė arba antrinė
Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytoja Viktorija Bleizgytė teigia, kad nepaaiškinamai gausus prakaitavimas, kurio negalima sieti su karščiu, fiziniu krūviu ar stipriomis emocijomis, gali rodyti hiperhidrozę. Tai būklė, kai prakaituojama pernelyg daug ir prakaitavimą sunku kontroliuoti.
Pirminė hiperhidrozė dažniausiai pasireiškia konkrečiose vietose: pažastyse, delnuose, pėdose ar veido srityje. Ji neretai prasideda dar jaunystėje, gali būti paveldima arba susijusi su individualiais organizmo ypatumais.
Antrinei hiperhidrozei dažniau būdingas viso kūno prakaitavimas. Tokiu atveju pats prakaitavimas gali būti ne atskira problema, o kitos ligos ar būklės požymis.
Diagnozuodamas hiperhidrozę gydytojas vertina simptomus ir ligos istoriją, gali pasitelkti specialius klausimynus, o kai kuriais atvejais atliekamas krakmolo ir jodo testas. Įtarus antrinę hiperhidrozę, gali būti skiriami papildomi tyrimai galimai priežasčiai nustatyti.
Kada nerimą gali kelti kvapas ir prakaitavimas naktį?
Įprastai pats prakaitas kvapo neturi. Nemalonus kvapas dažniausiai atsiranda prakaitui sąveikaujant su ant odos esančiomis bakterijomis.
Laikinai prakaito kvapą ar jo kiekį gali pakeisti svogūnai, česnakai, aštrūs patiekalai, kofeino turintys gėrimai ir alkoholis. Todėl trumpalaikis pokytis savaime nebūtinai reiškia sveikatos problemą.
Vis dėlto naktinis prakaitavimas ar pakitęs prakaito kvapas kartais gali būti susijęs su padidėjusiu skydliaukės aktyvumu, cukriniu diabetu, tuberkulioze, kai kuriomis onkologinėmis ligomis, hormoniniais pokyčiais, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimais.
Į gydytoją ypač svarbu kreiptis, jei prakaitavimas staiga prasidėjo, per trumpą laiką apėmė visą kūną ir nėra aiškios jo priežasties. Medicininės konsultacijos taip pat reikėtų, jeigu kartu vargina silpnumas, nepaaiškinamas svorio kritimas arba stiprus naktinis prakaitavimas, dėl kurio permirksta drabužiai ir patalynė.
Kokių klaidų daroma bandant sumažinti prakaitavimą?
R. Uosienė pastebi, kad žmonės dažnai priemonę nuo prakaitavimo tepa arba purškia labai storu sluoksniu, tikėdamiesi geresnio rezultato. Tačiau veiksmingiau ją naudoti ant švarios ir visiškai sausos odos.
Specialistė pataria nepradėti nuo stipriausio produkto – pirmiausia verta išbandyti švelnesnį ir stebėti odos reakciją. Jautrumas gali padidėti priemonę naudojant iškart po skutimosi ar depiliacijos.
Prakaito kvapo maskavimas kvepalais ar dezodorantu, nepašalinus galimos priežasties, taip pat nėra geriausias sprendimas. Be to, per dažnas ir agresyvus prausimasis gali pakenkti apsauginiam odos barjerui. Karštas vanduo, stipriai valančios priemonės ir intensyvus trynimas gali sudirginti odą.
Dezodorantas ar antiperspirantas?
Dezodorantas skirtas kontroliuoti nemalonų kūno kvapą, o antiperspirantas mažina prakaito išsiskyrimą.
Jeigu žmogus prakaituoja nedaug ir nori kontroliuoti tik kvapą, pakanka dezodoranto. Jei pagrindinė problema yra gausus prakaitavimas, reikėtų rinktis antiperspirantą.
Kada gali prireikti gydymo?
Esant nedideliam prakaitavimui, pirmiausia rekomenduojama koreguoti gyvenimo būdą: rūpintis asmens higiena, peržiūrėti mitybą, vartojamus maisto papildus ir vaistus, taip pat taikyti streso valdymo būdus.
Jeigu to nepakanka, gydytojas gali skirti medikamentinį gydymą, įskaitant prakaitavimą mažinančius geriamuosius anticholinerginius preparatus. Kitos galimybės – jonoforezė ir botulino toksino injekcijos.
Jeigu šie metodai nepadeda, gali būti svarstomas chirurginis gydymas. Jo metu gali būti šalinamos prakaito liaukos arba blokuojami nervai, perduodantys signalus prakaito liaukoms labiausiai prakaituojančiose kūno vietose.
R. Uosienė pabrėžia, kad pasikeitus prakaitavimo pobūdžiui be aiškios priežasties arba jam pradėjus reikšmingai bloginti gyvenimo kokybę nereikėtų ilgai bandyti vis stipresnių kosmetinių priemonių. Tokiais atvejais verta išsiaiškinti, kodėl prakaitavimo tapo daugiau.
