Baravykai, raudonviršiai ir voveraitės daugeliui grybautojų gerai pažįstami, tačiau Lietuvos miškuose galima aptikti ir kur kas neįprastesnių grybų. Vienas jų – paprastoji poniabudė. Vienus ji sudomina išskirtine išvaizda, kitus – pasakojimais apie galimą naudą sveikatai.
Naujienų portalui tv3.lt Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius paaiškino, kuo šis grybas ypatingas, kaip jį atpažinti ir kokie teiginiai apie jo gydomąsias savybes yra nepagrįsti.
Iš „kiaušinio“ išauga per mažiau nei valandą
Poniabudės augimo būdas skiriasi nuo daugelio kitų grybų. Ji pirmiausia sukaupia visas augimui reikalingas maisto medžiagas, o tik tuomet pradeda sparčiai vystytis.
Pradinėje stadijoje grybas būna tarsi „kiaušinyje“. Tai iš tiesų yra vaisiakūnio užuomazga, kuri išlieka tol, kol sukaupiama pakankamai energijos staigiam augimui. Įdomu tai, kad poniabudė gali toliau augti net atskirta nuo ją maitinusios grybienos.
Pasak dr. J. Kasparavičiaus, dėl šios priežasties parsineštas namo grybas kartais pradeda augti. Jo augimo greitis gali siekti iki pusės centimetro per minutę, todėl poniabudė kartais visiškai išsivysto greičiau nei per valandą.
Dar būdama kiaušinio viduje ji beveik visiškai susiformavusi: ten jau yra būsimo grybo struktūra, detalės ir sporos, esančios gleivių pavidalu. Vėliau belieka tik staigus augimo etapas.
Grybą dažniausiai išduoda stiprus kvapas
Kai kiaušinis praplyšta, poniabudė ima skleisti itin intensyvų, aštrų ir iš tolo juntamą kvapą. Daugelis jį lygina su pūvančia mėsa, nors, pasak mikologo, toks apibūdinimas nėra visiškai tikslus.
Šis kvapas grybui reikalingas neatsitiktinai. Išaugusi poniabudė pasidengia žalsvai rusvomis gleivėmis, kuriose yra sporų. Kvapas pritraukia muses, o šios, siurbdamos gleives, išnešioja sporas į kitas vietas.
Dr. J. Kasparavičius šį procesą palygino su tuo, kaip augalai pasitelkia bites: poniabudė vabzdžius naudoja sporoms paskleisti. Gleivėse greičiausiai yra musių maisto medžiagų, todėl tinkamomis oro sąlygomis per vieną ar dvi valandas jos beveik visiškai išnyksta. Tuomet lieka baltas grybo kotas ir kepurėlė.
Išvaizda – tokia išskirtinė, kad grybo supainioti sunku
Paprastąją poniabudę nuo kitų grybų atskirti nesunku. Iš kiaušinio išaugęs baltas kotas ir specifinės formos kepurėlė primena falą. Dėl to grybas gavo lotynišką pavadinimą Phallus impudicus, reiškiantį „begėdis falas“.
Su tokia išvaizda siejama ir istorija apie Čarlzo Darvino dukterį. Pasak mikologo, ji vaikščiodavo ir naikindavo poniabudes, kad jų išvaizda nesukeltų negerų minčių jaunoms tarnaitėms.
Paprastųjų poniabudžių dažniausiai ieškoma lapuočių arba mišriuose miškuose, kur dirvožemis nėra skurdus. Kiaušinio stadijos grybus pastebėti sudėtinga, nes jie nėra dideli, todėl mišką tenka atidžiai apžiūrėti. Išaugusią poniabudę dažnai pirmiausia išduoda būtent kvapas.
Ar šį grybą galima valgyti?
Nors jo kvapas gali sudaryti pavojingo grybo įspūdį, paprastoji poniabudė nėra nuodinga. Dažniausiai žmonės renka kiaušinio stadijos grybus, kurie dar neturi specifinio kvapo. Jų viduje yra drebučius primenanti masė.
Mikologo teigimu, kai kurie žmonės tokią poniabudę deda į mišraines. Jos skonis, pašnekovo apibūdinimu, primena beskonę šaltieną. Vis dėlto daugeliui ragautojų svarbesnis pats neįprastas faktas, kad jie išbandė tokį grybą, o ne jo skoninės savybės.
Liaudies medicinoje grybui priskyrė skausmą mažinantį poveikį
Poniabudė šimtmečius buvo naudojama liaudies medicinoje. Mikologas nurodo, kad jai priskiriamos skausmą malšinančios savybės. Kiaušinio stadijos gleivėmis būdavo tepamos skaudančios vietos, ypač sąnariai.
Taip pat naudoti džiovinti grybai ir jų nuovirai, o kai kada poniabudė vartota esant vidaus organų skausmams. Yra pasakojimų, kad jos duodavo ir gimdyvėms, siekdami sumažinti skausmą. Net XIX amžiuje gydytojai esą ieškodavo šio grybo ir prašydavo jį atsiųsti.
Pastaraisiais metais poniabudė pradėta sieti ir su neva galimybe gydyti onkologines ligas. Tačiau dr. J. Kasparavičius į tokius teiginius žiūri skeptiškai: mokslinių įrodymų, kad grybas gydo vėžinius susirgimus, nėra. Jo manymu, tikėjimas tokiu poveikiu gali sukelti placebo efektą, o pasakojimų apie stebuklingą naudą sklaidą galėjo paskatinti komerciniai interesai arba žmonių polinkis tikėti netradiciniais gydymo būdais.
Specialistas pabrėžia, kad poniabudei priskiriamos analgetinės savybės gali padėti mažinti skausmą, tačiau įrodytų savybių, padedančių gydyti onkologines ligas, nėra žinoma.
Lietuvoje aptinkama ir labai reta giminaitė
Be paprastosios poniabudės, Lietuvoje auga ir daug retesnė Hadriano poniabudė. Ji saugoma ir įrašyta į Raudonąją knygą. Kol kas ši rūšis aptikta tik Vakarų Lietuvoje, smėlėtose vietose, tarp jų – kopose. Kiaušinio stadijoje jos atspalvis būna rausvas arba rožinis.
Pasak dr. J. Kasparavičiaus, Hadriano poniabudė yra gerokai retesnė už paprastąją, todėl jos radimas laikomas ypatingu įvykiu.
Lietuvoje taip pat auga poniabudėlės. Viena vietinė rūšis yra reta ir saugoma, kita – nevietinė, tačiau aptinkama itin retai, nes mūsų klimato sąlygomis sunkiai peržiemoja.
Tad tikimybė miške rasti ne paprastąją poniabudę yra labai maža. Norintiems ją aptikti specialistas pataria pasikliauti ne vien akimis: dažniausiai apie netoliese augantį grybą pirmiausia praneša jo stiprus kvapas.
