Dzūkijos nacionalinio parko atvertose žemyninėse kopose Kauno Tado Ivanausko zoologijos darbuotojai aptiko ugniašoklį (Philaeus chrysops) – Lietuvoje retai stebimą ir išskirtine išvaizda išsiskiriantį šokliavorių šeimos vorą.
Philaeus chrysops yra šilumamėgė palearktinė rūšis, gyvenanti sausose, atvirose ir saulės įšildomose vietovėse. Jos paplitimo teritorija driekiasi nuo Europos iki Vidurinės bei Rytų Azijos ir apima Šiaurės Afriką. Europoje šis voras dažniau sutinkamas pietiniuose regionuose, o šiaurinėje arealo dalyje aptinkamas gerokai rečiau. Skandinavijoje jis negyvena.
Medžioja ne tinkluose
Šokliavoriai priklauso įdomiai vorų grupei, nes grobiui gaudyti tinklų nerezga. Dieną jie medžioja iš pasalų, pasikliauja puikia rega ir ant aukos užšoka. Jų grobis gali būti maždaug pusantro karto didesnis už patį vorą, dažniausiai tai būna įvairūs nariuotakojai.
Naktį šie vorai slepiasi iš voratinklio nuaustuose guoliuose, kurie yra atviri iš abiejų galų.
Ugniašoklis yra vienas stambiausių ir neabejotinai vienas spalvingiausių Europoje gyvenančių šokliavorių. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinai ir patelės savo išvaizda gerokai skiriasi.
Patinų kūnas juodas, išmargintas ryškiais raudonais ir baltais akcentais. Patelės yra pilkos arba rudos, jų raštai ne tokie ryškūs. Jos taip pat didesnės: patelių kūno ilgis siekia 7,1–9,7 mm, o patinų – 5,4–9,5 mm.
Rūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
Vasarą patinai aktyviai ieško patelių. Susitikę du patinai imituoja kovą – atsistoja vienas prieš kitą grėsminga poza, tačiau fizinio kontakto vengia.
Po poravimosi patelė praplatina savo guolį ir į kokoną padeda apie 30 kiaušinėlių. Juos ji saugo, kol maždaug po mėnesio išsirita voriukai. Šie, du kartus išsinėrę, palieka kokoną ir pradeda gyventi savarankiškai. Vėliau patelė išlenda iš guolio ir pradeda maitintis.
Iki suaugėlio stadijos voriukai neriasi 7–9 kartus. Patinai gyvena 15–17 mėnesių, o patelės – keliais mėnesiais ilgiau.
Lietuvoje ugniašoklis visada buvo laikomas reta rūšimi. Anksčiau jis buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau vėliau iš saugomų rūšių sąrašo išbrauktas. Vis dėlto šio voro stebėjimų šalyje iki šiol nėra daug, todėl kiekvienas naujas radinys svarbus siekiant geriau suprasti jo paplitimą Lietuvoje ir gyvenamąsias buveines.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
