„Prieš persikeldama čia niekada nebuvau buvusi Lietuvoje. Buvau girdėjusi ir gerų, ir ne tokių gerų atsiliepimų, todėl stengiausi neturėti išankstinių nuostatų ir leisti viskam klostytis natūraliai. Lietuvą pamilau beveik iš karto“, – pasakoja Maria.
Lietuvą atrado nuo rudeniškos gamtos
Vienas pirmųjų stiprių įspūdžių ukrainietei buvo Lietuvos gamta. Į Kauną ji atvyko ankstyvą rudenį, kai miestų ir parkų peizažai buvo nusidažę ryškiomis spalvomis.
Maria sako greitai pamėgusi žalumos gausą, parkus ir kitas erdves, kuriose galima vaikščioti bei leisti laiką lauke.
Vėliau ji susipažino ir su lietuviška virtuve, kuri taip pat patiko. Vis dėlto labiausiai prisitaikyti padėjo malonūs, svetingi žmonės.
Pasak Marios, gyvenimo naujoje šalyje pradžią gerokai palengvina vietinių palaikymas ir kantrybė. Jai buvo svarbu, kad žmonės nespaustų ir leistų integruotis savu tempu.
Ukrainietė pastebi, kad žmonės dažnai domisi, ar sudėtinga išmokti lietuvių kalbą ir koks yra Lietuvos klimatas. Nors Baltijos šalys neretai įsivaizduojamos kaip labai šaltos, daugelį nustebina tai, kad oras nėra toks atšiaurus, kaip tikėtasi.
Nuo kelių frazių iki registracijos pas gydytoją
Atvykusi į Lietuvą Maria lietuviškai nemokėjo. Dar prieš kelionę ji buvo išmokusi tik kelis paprastus posakius – „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau, aš nekalbu lietuviškai“. Netrukus paaiškėjo, kad kasdieniam bendravimui jų nepakanka.
Maria mano, kad į kitą šalį persikeliantis žmogus turėtų išmokti bent keletą pagrindinių vietinės kalbos frazių. Jos įsitikinimu, tai yra pagarbos vietos žmonėms ženklas.
Pirmaisiais mėnesiais ji daugiausia bendravo anglų ir rusų kalbomis. Vėliau kasdienių žodžių bei posakių mokėsi pati, o šių metų pradžioje pradėjo lankyti A1 lygio lietuvių kalbos kursus. Vis dėlto rasti mokymus, tinkamus žmogui, pradedančiam visiškai nuo pradžių, nebuvo paprasta.
Maria prisimena iš pradžių manžiusi, kad lietuviškai niekada nekalbės. Iš kitų ukrainiečių ji buvo girdėjusi, jog ši kalba labai sunki, todėl pradžia atrodė dar labiau bauginanti. Tačiau šiandien ji lietuviškai gali užsisakyti maisto kavinėje, apsipirkti turguje ir užsiregistruoti pas gydytoją. Šį rudenį Maria ketina tęsti mokslus, nes nori kalbėti drąsiau.
Kol kas daugiausia sunkumų jai kelia gramatika ir kirčiavimas. Mergina taip pat siekia praplėsti savo žodyną.
Kartais parduotuvėje ji pradeda kalbėti lietuviškai, tačiau kasininkės atsakymas būna per sudėtingas ir ne visus žodžius Maria supranta. Tuomet ji paaiškina lietuviškai kalbanti tik šiek tiek ir paprašo pakartoti. Pašnekovė sako, kad sutikti žmonės tokiose situacijose visada būna kantrūs bei supratingi, o ji pati šiuos pokalbius vertina kaip progą išmokti naujų žodžių.
Kalbos mokėjimas, pasak Marios, suteikia daugiau galimybių
Nors kai kurie Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai lietuviškai nekalba, Maria įsitikinusi, kad vietinės kalbos žinios atveria gerokai daugiau galimybių.
Vis dėlto ji mano, kad žmonėms, kurie dar tik mokosi lietuvių kalbos, reikėtų pasiūlyti daugiau kursų ir darbo galimybių. Tai, jos nuomone, padėtų lengviau integruotis.
Žmogui, pirmą kartą atvykstančiam į Lietuvą, Maria pataria būti smalsiam ir atviram mokymuisi. Taip esą lengviau suprasti šalį bei jos žmones.
Ji rekomenduoja nuo pat pradžių išmokti bent kelias pagrindines lietuviškas frazes, nes vietiniai pastebi tokias pastangas ir jas vertina. Maria taip pat ragina pokalbio iš karto nepradėti rusų ar anglų kalba – geriau pasiteirauti, ar žmogui patogu bendrauti viena iš šių kalbų, o prireikus nebijoti naudotis vertėju.
Ukrainietė pabrėžia, kad niekas neprivalo mokėti atvykėlio kalbos. Tačiau žmonės dažnai noriai padeda, kai į juos kreipiamasi pagarbiai ir mandagiai.
