Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Panevėžyje veikę nusikaltėlių susivienijimai dėl įtakos, pinigų ir kontrabandos kelių griebėsi kraštutinio smurto.
Ypač neramūs buvo 1995–1996 metai. Tuo metu „tulpiniais“ vadintos grupuotės nariai šalino verslininkus, kurie jiems trukdė arba palaikė ryšius su konkurentais.
Iš pradžių su priešininkais būdavo susidorojama viešai, tačiau vėliau pasirinkta kita taktika: žmonės imdavo dingti, o jų kūnai būdavo sunaikinami.
Kamaradą nužudė miesto gatvėje
1996 metų vasarį Klaipėdos gatvėje užpultas prieštaringai vertintas verslininkas Viktoras Dementavičius, žinotas Kamarado pravarde. Į sužeistą vyrą dar buvo paleisti kontroliniai šūviai į galvą.
V. Dementavičius buvo gerai pažįstamas Panevėžyje, bendravo su skirtingų sluoksnių žmonėmis, pažinojo nusikalstamo pasaulio atstovus ir kartais tarpininkaudavo sprendžiant grupuočių nesutarimus. Taip pat buvo informacijos, kad jis palaikė ryšį su Kauno „daktarais“.
Verslininkas turėjo pažinčių tarp policijos pareigūnų, todėl po jo nužudymo kilo įvairių svarstymų. Viena iš versijų – kerštauta galėjo būti dėl galimo bendradarbiavimo su teisėsauga.
Po V. Dementavičiaus mirties jo užrašų knygelėje aptikta informacija apie asmenis, kurie jam buvo skolingi dideles sumas.
Smurtas prieš verslininkus nesiliovė
1996-aisiais Panevėžyje smurto atvejų dar padaugėjo. Sodų gatvėje užpultas ir sumuštas bendrovės „Panevėžio pienas“ generalinis direktorius J. Simutis. Per išpuolį taip pat pavogtas įmonei priklausęs automobilis „Hyundai Sonata“.
Po kelių mėnesių ligoninės reanimacijoje nuo durtinių ir kirstinių sužalojimų mirė bendrovės „Linas ir viza“ vadybininkas V. Arbataitis. Jo automobilis „Subaru Legacy“ po pusmečio rastas Pasvalio rajono miške.
Lapkričio pradžioje ligoninėje mirė ir vienas tuometinės bendrovės „Panevėžio autotransportas“ savininkų V. Stašiūnas. Į gydymo įstaigą vyras buvo atvežtas sulaužytais galvos kaulais ir sužalota koja.
Operatyvinė informacija nerodė, kad verslininkas būtų palaikęs ryšius su nusikalstamu pasauliu. Vis dėlto manyta, kad jis galėjo būti užpultas pradėjęs prekiauti naftos produktais – šią rinką jau kontroliavo „tulpiniai“.
Maršalą į spąstus įviliojo pažadas
„Tulpinių“ auka tapo ir Virginijus Marščionka, vadintas Maršalu. Mirties jis buvo išvengęs jau anksčiau: 1995 metų spalį Nemuno gatvėje apšaudžius BMW, kulka pataikė vyrui į galvą, tačiau jis liko gyvas.
Vėliau V. Marščionka dingo. Kas jam nutiko, paaiškėjo Dainiui Skačkauskui pradėjus liudyti.
Jo teigimu, Maršalą nuspręsta sulaikyti prie Arimaičių ežero, į kur jį išviliojo pasiūlymas pigiai įsigyti didelį kiekį narkotinių medžiagų.
V. Marščionkai jau besiruošiant išvažiuoti, automobilį sustabdė vyrai, apsirengę policininkų uniformomis ir veidus paslėpę po kaukėmis. Jie naudojo automobilį su švyturėliu. V. Baltušis ištempė vyrą iš automobilio, o D. Skačkauskas jį surakino antrankiais.
Po kankinimų kūnas buvo sudegintas
Surakintas V. Marščionka nugabentas į „Agato“ sporto klubą. Ten jis buvo prirakintas prie vamzdžio ir kankinamas.
D. Skačkauskas pasakojo matęs, kaip Romualdas Čeponis jau kruvinai sumuštam Maršalui replėmis išrovė dantį, o tomis pačiomis replėmis žnaibė jo krūtinę.
Vėliau V. Marščionka paguldytas ant polietileno plėvelės, o jo galva įkišta į maišelį. V. Baltušis vyrą nušovė.
Pasak D. Skačkausko, prieš šūvį V. Baltušis pasakė: „Už visus draugus“.
Po nužudymo kūnas buvo supjaustytas. Jo dalys sudėtos į maišus ir sukrautos į metalinę spintą. Joje sukūrus laužą palaikai sudeginti, o pelenai išbarstyti Nevėžyje.
Įtariama, kad aukas naikino senoje katilinėje
Vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu galėjo būti atsikratyta ir kitų „tulpinių“ aukų. Netoli motociklų sporto klubo bazės, kur jie lankydavosi, stovėjo sena katilinė su didele pakura.
Į ją dalimis atvežti kūnai galėjo būti sumetami kartu su kitomis atliekomis. Darbuotojams esą būdavo sakoma, kad maišuose yra buitinės šiukšlės.
Tuo laikotarpiu Panevėžyje veikė ir kitų grupuočių. Sauliaus Birono vadovaujama „Siūlo“ gauja reketavo miesto turgaus prekiautojus. Skaičiuota, kad iš surenkamų duoklių ji per mėnesį gaudavo maždaug 5 tūkst. JAV dolerių.
Už turto prievartavimą S. Bironui, S. Butkevičiui ir S. Leonavičiui teismas skyrė po 4 metus nelaisvės. Vėliau „siūliniai“ veiklą išplėtė: pradėjo reketuoti Anglijoje ir Vokietijoje nelegaliai dirbusius lietuvius bei viešbučiuose prostitucija užsiėmusias moteris.
1995 metų rudenį mieste pasirodė ir jaunesni nusikaltėliai. Keturi kaukėti ginkluoti vyrai apiplėšė parduotuvę „Sporto pasaulis“, sumušė ir surišo 2 pardavėjus bei išsinešė prekių už 12 tūkst. litų.
Plėšikus ėmė vytis policijos pareigūnas buvo pašautas, tačiau jam pavyko nuginkluoti ir sulaikyti M. Keturakį. Už ginkluotus plėšimus, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus teismas jam skyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę, o bendrininkams – po 6 metus.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
