„Žaidėme maksimaliai, ką galėjome“, – po Turkijoje patirto pralaimėjimo sakė Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis. Vis dėlto toks vertinimas kelia rimtų abejonių, nes Stambule Lietuvos komanda nesužaidė net arti savo galimybių ribos.
Rungtynės tapo dar vienu pavyzdžiu, kad Lietuvos krepšinyje kartais mėginama juodą paversti balta: visiškai nepasiruošusi ir dar mačo pradžioje palūžusi rinktinė buvo pristatyta kaip padariusi viską, ką galėjo.
Akivaizdu, kad šiai komandai trūksta individualaus talento, tačiau susitikimas Turkijoje buvo prastesnis net už tai, ką dabartinė Lietuvos rinktinė realiai gali parodyti. Varžovai nuo pirmųjų minučių tiksliai taikėsi į mūsų silpnąsias vietas, o lietuviai į tai nesugebėjo atsakyti.
Jau pirmoje atakoje kamuolys buvo perduotas Ąžuolui Tubeliui. Jį iškart dvigubino, o puolėjas bandė situaciją spręsti individualiai. Nors metimas buvo neblogas, jis nepasiekė tikslo. Vėliau tokių epizodų, kai Ą. Tubelis baudos aikštelėje sulaukdavo dvigubos gynybos, buvo daugybė, tačiau rinktinė tam nebuvo pasirengusi.
Lietuviai beveik nejudėjo be kamuolio, nekirto į laisvas erdves ir nesugebėjo išnaudoti atsiradusių pranašumų. Dažniausiai buvo mėginama jėga prasiveržti arba atliekami lengvai perprantami perdavimai. Dėl to Ą. Tubelis suklydo septynis kartus. Tai labiau rodė ne jo, o visos komandos problemą – rinktinė neturėjo aiškaus plano, kaip išardyti varžovų gynybą.
Tokiose situacijose šalia Ą. Tubelio ypač reikėtų patikimai iš toli atakuojančių krepšininkų. Tačiau po rungtynių su Mičigano universitetu R. Kurtinaitis aiškino norėjęs turėti daugiau besiginančių žaidėjų ir teigė, kad šis sprendimas pasiteisino. Todėl komandoje neatsirado Lauryno Beliausko – tikro gynėjo, galinčio pataikyti iš toli.
Turkijos rinktinė iškart parodė ir Lietuvos gynybos spragas. Ademas Bona pastatė užtvarą Malachi Flynui, Matas Jogėla jo nesugebėjo apeiti, o Marekas Blaževičius pasislinko link varžovo gynėjo. Šis perdavė kamuolį jau nusileidusiam A. Bonai, kuris pelnė pirmuosius taškus. Baudos aikštelėje lietuviams trūko pagalbos, o turkų centras, daugiausia žaidęs per derinius du prieš du, atsidarė taip, kaip buvo galima tikėtis.
Vos dvi pirmosios minutės išryškino, kokios būklės Lietuvos rinktinė atvyko į Stambulą – nepasiruošusi. Kitoje atakoje M. Jogėla leido Šehmusui Hazerui eiti į patogią ranką. Šis privertė M. Blaževičių padėti gynyboje, perdavė kamuolį A. Bonai, o aukštaūgis pelnė taškus su pražanga.
Toks startas gynyboje buvo sunkiai paaiškinamas. Turkai ir vėliau buvo dažnai praleidžiami į jiems patogią pusę, o komandinės gynybos bei laiku suteikiamos pagalbos beveik nebuvo. Turkija pradėjo susitikimą spurtu 8:0, todėl R. Kurtinaitis paprašė pirmosios minutės pertraukėlės. Tačiau jau tada tapo aišku, kad Lietuvos rinktinė sutrikusi, o per visas rungtynes taip ir neatsirado tikėjimo, jog galima sugrįžti į kovą dėl pergalės.
Turkai iš anksto buvo numatę, ką atakuos. Didesni varžovai nuolat taikėsi į Dominyką Stenionį, o gynėjas tapo aiškiu gynybos taikiniu. Nors toks planas buvo lengvai nuspėjamas, Lietuvos rinktinė, regis, neturėjo sprendimo, kaip prie savo krepšio apsaugoti gynėją, galintį suteikti daugiau agresyvumo puolime.
Komandoje netrūko ir paprasto nesusikalbėjimo. Ypač prastai lietuviai atrodė kėlinių pabaigose, kai varžovams leisdavo susikurti patogias metimų situacijas. Labiausiai įsiminė trečiojo ketvirčio pabaiga: A. Bona perimetre pastatė užtvarą M. Flynnui, o lietuviai buvo sutarę keistis ginamaisiais. Tačiau nei Kristupas Žemaitis, nei Donatas Motiejūnas neperėmė gynėjo ir abu leidosi paskui varžovų aukštaūgį. M. Flynnas liko laisvas ir pataikė tritaškį.
Tai tik nedidelė dalis to, kas įvyko Turkijoje, nors po mačo buvo pasakyta, kad rinktinė žaidė maksimaliai.
Bosnija ir Hercegovina – jau nebe varžovas, kurį galima nuvertinti
Pats Bosnijos ir Hercegovinos pavadinimas galbūt neatrodytų grėsmingas, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvos rinktinė nebegali laikyti savęs šio susitikimo favorite.
Bosniai į Vilnių atvyksta po įspūdingos pergalės prieš Italiją. Italų sudėtyje buvo Simone Fontecchio, Nicolo Melli, Saliou Niangas ir Dariusas Thompsonas, todėl ši pergalė gerai atskleidžia būsimų varžovų galimybes.
Pagrindinė Bosnijos ir Hercegovinos jėga slypi baudos aikštelėje. Jusufas Nurkičius mače su italais pelnė 25 taškus, atkovojo 14 kamuolių ir surinko 28 naudingumo balus. Jis taip pat prametė keturis tritaškius, nors gali išplėsti aikštę.
Šiuo metu Lietuvos rinktinės aukštaūgiams asmeniškai sustabdyti pagrindinį bosnių centrą būtų sudėtinga, todėl teks telkti pagalbą ir susispausti baudos aikštelėje. Būtent tokio sprendimo Stambule nematėme, tačiau prieš Nurkičių sugalvoti kitokią gynybą būtų sunku. Tiesa, Bosnijos komandoje nėra daug žaidėjų, galinčių nuolat bausti iš toli.
Prieš artėjantį mačą neramina ir varžovų ūgis. Pagrindinis jų įžaidėjas buvo Darko Taličius, kurio ūgis siekia 188 cm, tačiau iš aikštėje pasirodžiusių bosnių būtent jis buvo žemiausias žaidėjas. Tai rodo, kad perimetre Bosnija talentu nepasižymi taip, kaip aukštaūgių grandyje, o jos žaidimas daugiausia paremtas pranašumais baudos aikštelėje.
Vis dėlto bosniai gali agresyviai spausti kamuolį ir žaisti fiziškai. Būtent savo jėga jie sugebėjo sulėtinti Italijos rinktinę, tad Vilniuje taip pat galima tikėtis didelio kontakto.
Priekinėje linijoje varžovai turi ne vieną maždaug dviejų metrų ūgio žaidėją – Amarą Gegičį, Aleksandrą Lažičį, Ediną Atičių ir Amarą Alibegovičių. Jų vaidmenys iš dalies sutampa, tačiau visi jie pasižymi agresyvumu, spaudžia kamuolį ir kovoja dėl atšokusių kamuolių. Todėl nuogąstavimas, kad Lietuvos rinktinė gali būti pernelyg minkšta, turi pagrindo.
Prieš italus bosniai atkovojo 18 kamuolių. Jei panašų rezultatą jie pakartos Vilniuje, Lietuvos rinktinei tikėtis pergalės bus itin sunku.
Lietuviams palanku tai, kad Bosnijos ir Hercegovinos rinktinėje nebus Džanano Musos ir Xaviero Castanedos. Natūralizuoto žaidėjo vietą užima aukštaūgis Luka Garza. Jo mama yra bosnė, tačiau pats krepšininkas augo Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Prieš komandą, kurios stiprybės ir trūkumai gana aiškūs, norėtųsi pamatyti tiksliai sudėliotą Lietuvos rinktinės planą. Atsakymų, ar tai pavyko, greičiausiai reikės laukti jau nuo pirmųjų susitikimo minučių.
Dar prieš šį „langą“ buvo aišku, kad pergalė prieš Bosniją ir Hercegoviną leistų Lietuvos krepšiniui išlaikyti pulsą ir bent iki lapkričio išsaugoti viltis.
Tačiau pralaimėjimas Turkijoje optimizmo nesuteikė ir iškėlė esminį klausimą: kiek ši rinktinė gali būti geresnė už tą, kurią matėme Stambule?
Pasirengimo etapas taip pat nepateikė aiškių atsakymų. Lietuvos komanda dvejas rungtynes žaidė su universitetų ekipomis, kurias vėliau įveikė rezervinė rinktinė. Taip pat buvo pralaimėta estams, kurie vėliau buvo sutriuškinti Vengrijoje.
Todėl nebuvo tikro lakmuso popierėlio, galėjusio tiksliai parodyti rinktinės pajėgumą. Stambule komanda susidūrė su realybe, kurią iki tol buvo galima tik miglotai nujausti.
Laiko iš esmės pakeisti žaidimą liko nedaug, bet ryškiausias problemas dar galima mėginti spręsti. Pirmiausia norėtųsi trumpesnės rotacijos, aiškiai apibrėžtų žaidėjų vaidmenų ir didesnio dėmesio jų stiprybėms, kartu stengiantis paslėpti silpnąsias vietas.
Ne mažiau svarbi bus psichologija. Trenerių štabe šiuo metu nematyti žmogaus, kuris galėtų suburti ir uždegti komandą, todėl tai turi ateiti iš pačių žaidėjų. Tokios užuomazgos buvo matomos per rungtynių su Mičigano universitetu ilgąją pertrauką, kai krepšininkai tarpusavyje kalbėjosi piktai.
Kai komandai trūksta talento, varžovus galima pranokti kovingumu ir noru laimėti. Iš Lietuvos rinktinės niekas nereikalauja būti geresnei, nei leidžia jos galimybės, tačiau charakterio, pastangų ir noro dėl kiekvieno kamuolio kristi ant parketo tikrai galima tikėtis.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
