Ši kriminalinė istorija nukelia į daugiau nei prieš tris dešimtmečius – 1995–1996 metus, kai „tulpinių“ gauja aktyviai šalino konkurentus, kontroliavusius kontrabandos kelius ir disponavusius dideliais pinigais.
Iš pradžių priešininkai buvo žudomi triukšmingai, viešose vietose. Vėliau gaujos nariai pasirinko kitokią taktiką: nepageidaujami žmonės tiesiog pradingdavo, nepalikdami jokių pėdsakų.
Dalis aukų buvo susijusios su Vilniaus ar Kauno nusikalstamomis grupuotėmis. Tulpių gatvės vaikinai siekė šešėlinį Panevėžį valdyti savarankiškai, be kitų miestų nusikaltėlių įtakos.
Apie tuometinius įvykius buvo rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Šiais pasakojimais dalijamės su skaitytojais.
Kamarado nužudymas
1996 metų vasarį Klaipėdos gatvėje buvo sužeistas prieštaringos reputacijos verslininkas Viktoras Dementavičius, vadintas Kamaradu. Po kontrolinių šūvių į galvą jis mirė. V. Dementavičius buvo pagrindinis garsaus triatlonininko V. Urbono rėmėjas ir dažnai kartu su juo vykdavo į varžybas. Pravardę jis pateisino plačiais ryšiais su įvairių sluoksnių žmonėmis.
Verslininkas palaikė ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais ir neretai atlikdavo tarpininko vaidmenį sprendžiant gaujų konfliktus. Buvo duomenų, kad jis bendravo ir su Kauno „daktarais“. Po jo mirties rastoje užrašų knygelėje aptikti įrašai rodė, kad įvairūs žmonės jam buvo skolingi dideles sumas.
Kamaradas turėjo pažįstamų ir tarp policijos pareigūnų. Todėl buvo svarstoma, kad jis galėjo būti nužudytas dėl įtarimų, jog informavo policiją arba padėjo „tulpinių“ lyderius bauginusiam tariamam „mirties eskadronui“. V. Dementavičius valdė kelias kavines Panevėžyje ir Sankt Peterburge, taip pat vadovavo nelegaliai saugos firmai. Jos įteisinti tarnybos neleido, nes turėjo informacijos, jog apsaugininkai, Kamarado nurodymu, kai kuriems žmonėms padėdavo išsireikalauti skolas.
V. Dementavičiaus pavardė buvo minima ir buvusio policininko A. Gromovo byloje. Šis pareigūnas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme už grasinimus nužudyti ir reikalavimą sumokėti 4 tūkst. JAV dolerių iš A. Krivicko-Pižo, kuris buvo skolingas Kamaradui. Vis dėlto A. Gromovo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tad jo bei V. Dementavičiaus sąsajų su Pižo žudikais įrodyti nepavyko.
„Nemirtinguoju“ vadinto Maršalo pabaiga
1996 metais smurtas prieš verslininkus pasiekė kulminaciją. Sodų gatvėje buvo užpultas ir sumuštas bendrovės „Panevėžio pienas“ generalinis direktorius J. Simutis. Po išpuolio buvo pagrobtas įmonei priklausęs automobilis „Hyundai Sonata“.
Po dviejų mėnesių Panevėžio ligoninės reanimacijoje nuo durtinių ir kirstinių žaizdų mirė bendrovės „Linas ir viza“ vadybininkas V. Arbataitis. Jo apynaujis „Subaru Legacy“ rastas tik po pusmečio Pasvalio rajono miške.
Lapkričio pradžioje ligoninėje mirė V. Stašiūnas, vienas iš dviejų bendrovės „Panevėžio autotransportas“ savininkų. Jis buvo atgabentas sulaužytais galvos kaulais ir koja. Operatyviniai duomenys nerodė, kad verslininkas būtų turėjęs ryšių su nusikaltėliais. Manyta, jog jis buvo sužalotas dviem skirtingais kietais daiktais todėl, kad pradėjo verstis naftos produktais – sritimi, kurią jau seniai kontroliavo „tulpiniai“.
Tuo metu iš Panevėžio paslaptingai dingo ir Virginijus Marščionka, pravarde Maršalas. Atrodė, kad ne kartą mirties išvengusį vyrą saugo angelas sargas. 1995 metų spalį Nemuno gatvėje į jo vairuojamą BMW buvo paleista šūvių serija. Kulka pataikė V. Marščionkai į galvą, tačiau kieta kaukolė jam vėl padėjo išgyventi.
Kas nutiko dingusiam Maršalui, paaiškėjo tik visai neseniai, kai pradėjo bendradarbiauti sulaikytas „tulpinis“ Dainius Skačkauskas. V. Marščionkos nužudymo byla jau perduota teismui.
Kaltinimai buvo pareikšti gaujos lyderiui V. Baltušiui ir jo bendrininkams Algimantui Vertelkai, pravarde Pinčia, bei Audriui Andriušaičiui. D. Skačkauskas šioje byloje kaltinamas nusikaltimo slėpimu, neteisėtu laisvės atėmimu, pareigūno vardo pasisavinimu ir savavaldžiavimu.
D. Skačkauskas pasakojo, kad vienas iš „tulpinių“ viršūnės narių Romualdas Čeponis jį nuvežė į netoli Panevėžio esantį „Agato“ sporto klubą. Po kelerių metų R. Čeponis buvo sulaikomas pasipriešinęs „Aro“ pareigūnų pasalai ir nušautas. Sporto klube jau laukė V. Baltušis, A. Vertelka, A. Andriušaitis, Saulius Janonis ir Valdas Blinkevičius.
Ten D. Skačkauskui buvo pranešta apie planą sulaikyti V. Marščionką. Jo užduotis buvo, jei prireiktų, uždėti Maršalui antrankius. Gaujos nariai dviem automobiliais nuvyko prie Arimaičių ežero, esančio prie kelio Panevėžys–Šiauliai. Į susitikimą V. Marščionką pakvietė samdomas žudikas Alvydas Juodrys, pravarde Benas. Jis pasiūlė nebrangiai įsigyti didelį kiekį narkotikų, tačiau pats į sutartą vietą neatvyko.
V. Marščionkai apsisukus ir ruošiantis išvažiuoti, netoliese pasislėpęs S. Janonis radijo ryšiu informavo bendrininkus. Policininkų uniformomis apsirengę ir kaukėmis veidus paslėpę vyrai su įjungtu švyturėliu išvažiavo į kelią bei sustabdė Maršalo automobilį. V. Baltušis ištraukė jį iš transporto priemonės, paguldė ant kelio, o D. Skačkauskas surakino antrankiais. Vėliau auką nuvežė į „Agato“ klubą.
V. Marščionka buvo prirakintas prie vamzdžio antrajame pastato aukšte ir kankinamas. D. Skačkauskas teigė matęs, kaip R. Čeponis jau sumuštam vyrui replėmis išrovė dantį ir tomis pačiomis replėmis žnaibė jo krūtinę. Vėliau Maršalas buvo paguldytas ant polietileno plėvelės, o galva įkišta į maišelį. V. Baltušis jį nušovė į galvą, prieš tai pasakęs: „Už visus draugus“.
Po nužudymo kūnas buvo supjaustytas metalui pjauti skirtu pjūkliuku. D. Skačkauskas nurodė nupjovęs ranką, Pinčia – kojas, o A. Andriušaitis – galvą. Kūno dalys buvo sudėtos į maišelius ir nuneštos į už maždaug 200 metrų stovėjusią metalinę spintą. Joje sukūrus laužą palaikai sudeginti, o pelenai išberti į Nevėžį.
V. Baltušis tvirtino, kad susidoroti su V. Marščionka nuspręsta įtarus, jog jis kėsinosi į gaujos narius. Parodymus byloje taip pat buvo davęs Lukiškėse nusižudęs V. Blinkevičius. Jie tinkamai užfiksuoti ir perduoti teismui, kuris juos įvertins.
Aiškėja, kad panašus likimas galėjo ištikti ir kitus gaujos priešus. „Tulpiniai“ kūnų atsikratydavo tyliai, nepalikdami pėdsakų. Netoli apleistos „Linų pluošto“ motociklų sporto klubo bazės stovėjo prieš maždaug 10 metų veiklą nutraukusi didelė katilinė. Nors garo katilai buvo išmontuoti, pastate liko didelė krosnis, kurioje degintos šiukšlės ir gamybos atliekos. Kūno dalis į ją buvo patogu įmesti, o darbuotojams būdavo sakoma, kad deginamos buitinės atliekos, supakuotos į polietileninius maišus.
„Siūlas“ valdė turgaus prekiautojus
1992–1997 metais Panevėžyje veikusių gaujų istorijoje svarbi ir Sauliaus Birono vadovauta „Siūlo“ gauja. Ji daugiausia taikėsi į turgaus prekiautojus, kurie privalėjo mokėti nuolatines duokles. Gauja per mėnesį iš to gaudavo apie 5 tūkst. JAV dolerių.
1994 metais pagrindiniai gaujos nariai buvo sulaikyti ir apkaltinti. Vienas jų sutiko liudyti prieš bendrininkus ir pats tapo liudytoju, o trys nukentėję prekiautojai buvo įslaptinti. Teisme išaiškėjo neįprastas epizodas: suimti S. Bironas, S. Butkevičius ir S. Leonavičius iš teismo salės buvo nuvežti į Vilniaus Markučių parką, kur kartu su draugais netrukdomi vaišinosi.
Pikniką nutraukė Valstybės saugumo departamento pareigūnai. Į kaltinamųjų suolą teko sėsti ir konvojaus policininkams. S. Bironui-Siūlui, S. Butkevičiui-Čigonui ir S. Leonavičiui-Solei už turto prievartavimą skirtos po 4 metų laisvės atėmimo bausmės. Kiti gaujos nariai nuteisti tik už chuliganizmą ir realaus įkalinimo išvengė.
1996 metais Panevėžio apygardos teismas D. Grinką už dviejų verslininkų reketavimą nuteisė 3 metų laisvės atėmimo bausme. Vienas nukentėjusiųjų teisme pakeitė parodymus, todėl D. Grinka buvo pripažintas kaltu tik dėl vieno įrodyto epizodo.
1997 metų vasarą Panevėžyje buvo nuteisti dar trys gaujos nariai. Vos išėjęs iš įkalinimo vietos Siūlas grįžo prie ankstesnės veiklos. Šįkart taikiniu tapo automobiliais prekiavęs verslininkas. Iš jo reikalauta atiduoti „Audi 90“ ir sumokėti 5 tūkst. litų, arba beveik 1,5 tūkst. eurų.
S. Bironui išvengti atsakomybės padėjo pats nukentėjusysis: per apklausą jis sakė, kad Siūlas spyrė jam į galvą, tačiau vėliau parodymus pakeitė. V. Žemkauskui skirta 4 metų, o A. Ladavičiui ir E. Mitkui – po 3,5 metų laisvės atėmimo bausmės. Vėliau „siūliniai“ išplėtė veiklą ir pradėjo reketuoti nelegaliai Anglijoje bei Vokietijoje dirbusius lietuvius, taip pat viešbučiuose prostitucija užsiėmusias lietuves.
Į nusikalstamą pasaulį veržėsi jaunesni „tulpinukai“
1995 metų spalio pabaigoje buvo apiplėšta parduotuvė „Sporto pasaulis“. Keturi kaukėti, peiliais ir pistoletais ginkluoti užpuolikai sumušė bei surišo du pardavėjus, o iš parduotuvės išnešė prekių už 12 000 litų.
Bėgančius plėšikus pamatė ir ėmė vytis vienos miesto nuovados komisaras inspektorius E. Šidlauskas. Vienas užpuolikų, M. Keturakis, į pareigūną iššovė du kartus ir jį sužeidė. Vis dėlto komisaras sugebėjo išmušti ginklą iš nusikaltėlio rankų bei jį sulaikyti.
Po kelių dienų buvo sulaikyti ir kiti plėšimo dalyviai – S. Lebedenka bei M. Keturakio brolis Tomas. Ketvirtasis įtariamasis G. Dubikaitis sučiuptas Vilniuje, kai jo bendrininkų teismas jau buvo prasidėjęs. Šis ketvertas ir anksčiau buvo ne kartą įtariamas plėšimais, tačiau tyrėjams trūko įrodymų.
Už ginkluotą plėšimą, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus M. Keturakiui skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė. Jo bendrininkai nuteisti kalėti po 6 metus.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
