Valdžiai vėl svarstant viešo seksualinių nusikaltėlių registro idėją, teisininkai ragina neskubėti. Gyventojams galimybė vienoje vietoje matyti už tokius nusikaltimus nuteistų žmonių vardus, pavardes, nuotraukas ir gyvenamąsias vietas atrodo patraukli, tačiau specialistai pabrėžia, kad vien toks sąrašas vaikų neapsaugotų, o trumpalaikiai ribojimai gali būti nepakankami.
Apie tai TV3 Žinių laidoje „Dienos komentaras“ kalbėjo Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.
Lietuvoje tam tikra sistema jau veikia
M. Kukaičio teigimu, nusikaltimai prieš vaikus negali būti pateisinami, o svarbiausias sprendimų kriterijus turi būti vaiko saugumas. Lietuvoje jau egzistuoja nuteistųjų registras, kuriuo gali naudotis valstybės ir savivaldybių įstaigos bei tarnautojai.
Be to, veikia QR kodo sistema, neleidžianti su nepilnamečiais dirbti asmenims, neturintiems atitinkamo kodo. Todėl tam tikra seksualinių nusikaltėlių kontrolės sistema jau yra, tačiau ji nėra visiškai vieša ir prieinama kiekvienam.
Universalaus registro, kuriame būtų skelbiami nuteistųjų asmens duomenys, įteisinimas esą sukeltų nemažai teisinių klausimų. Prieš priimant sprendimą turėtų diskutuoti teisininkai, akademinė bendruomenė ir nukentėjusiųjų organizacijos, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės bei Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) nuostatos.
Prieš pusantrų metų Seimas jau svarstė viešo registro idėją, tačiau procesas sustojo Vyriausybei pareiškus, kad tokio registro nereikia. Vis dėlto visuomenei toks sprendimas atrodo patogus, nes leistų greitai patikrinti nuteistojo tapatybę ir gyvenamąją vietą.
Advokatas atkreipė dėmesį, kad pavojų gali kelti ne tik seksualinius nusikaltimus įvykdę asmenys. Tarp rizikos grupių taip pat yra už prekybą žmonėmis nuteisti žmonės, daug kartų teisti recidyvistai ir asmenys, kuriems mediciniškai pripažinta tam tikra manija.
Įtraukimas į registrą galėtų tapti papildoma bausme
Norint sukurti viešą seksualinių nusikaltėlių registrą, tektų keisti daugybę teisės aktų. M. Kukaičio vertinimu, įtraukimas į tokį sąrašą turėtų būti laikomas papildoma bausme, panašiai kaip draudimas eiti tam tikras pareigas.
Sprendimą dėl įtraukimo ir jo trukmės turėtų priimti teismas, individualiai įvertinęs konkrečią bylą. Ši priemonė galėtų būti taikoma tam tikrą laiką po bausmės atlikimo arba teistumo išnykimo.
Ar pakaktų į registrą įtraukti 2–5 metams?
Teisingumo ministrei užsiminus, kad registre asmuo galėtų būti nurodomas ne visą gyvenimą, o nuo 2 iki 5 metų, kilo klausimas, ar toks laikotarpis būtų veiksmingas.
Advokato teigimu, atsakymo negalėtų pateikti vien politikai. Reikėtų teisininkų, medikų ir psichologų diskusijos, kad būtų įvertinta, ar kalbama apie maniją, ar ligą, ir ar numatyta priemonė iš tiesų leistų apsaugoti bent vieną vaiką.
M. Kukaitis pabrėžė, kad dėmesys negali būti sutelktas tik į registrą ir veiksmus po nusikaltimo išaiškinimo. Vaikų apsauga turėtų prasidėti daug anksčiau – nuo teisinio švietimo darželiuose ir mokyklose.
Vaikams, pasak jo, reikėtų aiškinti, kas sudaro jų aplinką ir kokios fizinio kontakto ribos yra leistinos. Skandinavijos šalyse vaikai mokomi prieš paliečiant kitą žmogų atsiklausti. Jei leidimo nebuvo prašoma, tai gali būti pirmasis ženklas, kad situacija nėra tinkama.
Užsienio pavyzdžius reikėtų vertinti atsargiai
Lenkija ir Šiaurės Makedonija turi iš dalies viešus seksualinių nusikaltėlių registrus, tačiau vien jų egzistavimo nepakanka nuspręsti, kad toks modelis tiktų Lietuvai. Reikėtų išanalizuoti Lenkijos patirtį ir tyrimus bei įvertinti, ar po registro įvedimo iš tiesų įvyko reikšmingas pokytis.
Taip pat svarbu, kad registras nesukeltų dar didesnės žalos ir nesupriešintų kaimynų bei bendruomenių. M. Kukaitis kėlė klausimą, kodėl viešai būtų išskiriami tik seksualiniai nusikaltėliai, o dėmesio nesulauktų recidyvistai ar prekyba žmonėmis užsiimantys asmenys.
Įgyvendinus tokią sistemą galėtų kilti ir naujų teisminių ginčų, ypač dėl asmens atpažinimo ar nesusipratimų. Vis dėlto, advokato teigimu, svarbiausias kriterijus išlieka vaiko prioritetas – vaikus būtina saugoti gerokai labiau nei dabar.
Vaikų parodymai turi būti vertinami kaip prioritetas
Po pastarųjų bylų visuomenėje kilus dideliam pasipiktinimui, Lietuvai siūloma stiprinti ne tik teisines priemones. Reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikų švietimui ir tėvų mokymams apie leistinas bei neleistinas ribas.
Vien pasakyti vaikui, kad jis nesikreiptų į netinkamai pasielgusį dvasininką ar pedagogą, nepakanka. Jei vaikas jau pranešė apie galimą netinkamą elgesį, jį reikėtų apklausti vieną kartą, kiek įmanoma nesukeliant papildomos traumos, ir tikėti jo parodymais.
Vaikų parodymų patikimumas turėtų būti laikomas prioritetu, o mokyklose būtina aiškiai mokyti, koks elgesys ir prisilietimai yra leistini, o kokie – ne.
